Interviu su reikšmingiausios vaikų ir paauglių metų knygos autoriumi Pavelu Kulikovu

Aldonos Liobytės premija už reikšmingiausią metų debiutą skirta Pavelui Kulikovui už knygą „Pingvinas Lituanicus, arba lietuviško pingvino istorija“ (iliustravo Viktorija Ežiukas, išleido Lietuvos jūrų muziejus) – už su humoru, žaismingai ir talentingai papasakotas unikalias Lietuvos jūrų muziejuje gyvenančių pingvinų istorijas.

Dirbate Jūrų muziejaus biologu ir turite žaismingą rašytojo charizmą. Iš kur talentinga rašytojo gyslelė? Tai įgimtas talentas? Ar ištreniruota ranka? Kas Jus atvedė į rašytojo kelią?

Į rašytojo kelią mane atvedė atsitiktinumas. Niekada neplanavau juo tapti. Ačiū už gražius žodžius apie talentą ir charizmą. Pats nustebau, kad tai turiu. Neturėjau kažkokio rašymo ritualo, labiau spontaniškai užsirašydavau arba įsimindavau kažkokias mintis ir tai truko apie 20 metų. Pandemijos metais, kai žmonės nebegalėjo ateiti į muziejų,  nusprendžiau parašyti pingvinų istorijas ir jas įgarsinti. Susipažinau su filmų įgarsintoju Daumantu Bagdonavičiumi.  Jo studijoje mano parašytos istorijos gavo audio pavidalą, buvo patalpintos į muziejaus puslapį ir turėjo pasisekimą. O tada gavau pasiūlymą parašyti knygą apie pingvinus. Taip ir patekau į šias pinkles. Tos įgarsintos istorijos buvo tik stuburas, reikėjo jį „apauginti  raumenimis“. Reikėjo surasti istorijas apjungiančią mintį. Tada ir kilo mintis apie lietuviškumo paieškas. Taip mano pasakojimuose ir edukacijose atsirado terminas „lietuviški pingvinai“.  Taigi - daug metų stebėjimo, spontaniškų minčių gaudymas, rašymas be atokvėpio arba užstrigimas savaitėms be įkvėpimo. Draugų pagalba, kurie nebijojo pažerti pastabų, šeimos palaikymas. Toks tas knygos rašymo procesas. Rezultatas išspausdintas. Smagaus skaitymo ir pažinties su lietuviškiausiais paukščiais!

Esate tituluojamas „pingvinų tėčiu“, turbūt, labai smagu dirbti su egzotiniais paukščiais – pingvinais. Ar daug pingvinų išauginote? Ar labai prie jų prisirišate? Gal knygos herojus Rūkas Jūsų mylimiausias augintinis?

Nors kai kas ir vadina mane pingvinų tėčiu, bet šis epitetas turėtų būti skirtas mano viršininkui (draugui) Arūnui Grušui, kuris dirba su jais jau daugiau nei 40 metų. Aš galiu tenkintis tik antrojo tėčio, arba dėdės, pareigomis. Be abejo, dirbti su pingvinais smagu, bet, manau, egzotika yra pervertinama. Mano manymu, apskritai dirbti su gyvūnais yra smagu, tai - dovana. Visiškai nesvarbu, ar tai pingvinas, ar delfinas, ar šuniukas, ar dar kas nors. Prie gyvūnų prisiriši, o prie kai kurių ypač. Jūs teisingai spėjate, kad Rūkas yra ypatingas. Tai buvo pirmas pingvinas, kuriam padėjau išsiristi iš kiaušinio ir  išauginau nuo lukšto iki labai brandaus amžiaus. Tai labai ypatinga, matyti gimimą, tai palieka atmintyje ryškų pėdsaką. Kita priežastis, kodėl Rūkas yra ypač mylimas - žmogiškas egoizmas. Rūkas išlaikė ypač draugišką ryšį su manimi per visą savo gyvenimą, natūralu, kad atsiliginu tuo pačiu. Kiek pingvinų išauginau, taip staigiai nesuskaičiuosiu. Tai nėra įspūdingas skaičius, nes jau daugiau nei dešimtmetį mes neturime jauniklių. Bet labai tikiuosi, kad šis skaičius dar padidės, jau pasiilgau tų pingviniškų rūpesčių.

Kuo be pingvinų dar rūpinatės? Papasakokite apie jūrų muziejaus biologo darbo kasdienybę.

Dirbu Jūrų muziejaus Jūrų paukščių ir žinduolių skyriuje, todėl mano prižiūrimi ir mylimi gyvūnai yra pingvinai, ruoniai ir jūrų liūtas. Kasdienybę labai sunku aprašyti. Tai ir rutina, kai reikia atlikti tuos pačius darbus, ir įvairovė, nes gyvūnai - ne baldai, jie turi ir tam tikrus sezoninius dalykus, ir nuotaikas, ir charakterį, ir situacijas, kurios ne visada būna nuspėjamos.

 Dabar kaip tik labai intensyvus darbo laikas, nes reikia rūpintis mažais ruoniukais.   Naujagimis ruoniukas sveria maždaug 12-15 kg. Mama ruoniuku rūpinasi vos pora savaičių, tačiau per tą laiką įprastai jis pasiekia 50 kg svorį. Paplūdimyje randame pamestinukų, nusilpusių, neturinčių jokių riebalinių atsargų, o kartu ir šansų išgyventi be žmogaus pagalbos. Slaugome juos, maitiname, sugydome ir paleidžiame atgal į jūrą. Suteikiame jiems antrą galimybę gyventi.

Pirmomis savaitėmis juos maitiname per zondą, o vėliau pratiname ir prie tikros žuvies. Maitinant ruoniukai gali įkąsti, o pingvinai – įžnybti. Negali kaltinti gyvūnų, juk jie laukiniai, bijo, saugosi... Kai mažylius maitini su zondo pagalba gaunasi prievarta, bet, žinoma, verta, dėl išgelbėtos gyvybės. Užsimauni storąsias pirštines, ir dar po kelias, kad skaudėtų mažiau. Bet daugiau pavojaus nei žaizda kelia užsikrėtimas. Nuo šių gyvūnų gali užsikrėsti įvairiomis ligomis. Yra tekę ir antibiotikus gerti.

Manome, kad visi vaikai, perskaitę Jūsų knygą, užsinorės savo akimis pamatyti tuos nuostabiuosius paukščius. Ką jiems norėtumėte pasakyti iki susitinkant Lietuvos Jūrų muziejuje?

Vaikams ir jų tėvams norėčiau palinkėti saugoti, ką turime (tai ir gamtą, ir tarpusavio santykius, ir žingeidumą ). Kažkuo tikrai domėtis, nes užimtas ir besidomintis žmogus turi mažiau laiko ir minčių daryti kokias nors nesąmones, o be to mažiau laiko būna piktas. Ir skaityti knygas! Kas liečia pingvinus, tai tik vienas iš pavyzdžių atkreipti dėmėsi į gyvūnus, į gamtą, į jiems iškilusius pavojus ir taip pat atkreipti dėmėsi į save, į savo identitetą. Man rašant knygą buvo įdomu surasti lietuviškumą ir pingvinuose, ir savyje, ir žmonėse. Be to, tai geras pavyzdys parodyti, kad visi galime būti ypatingi, svarbu norėti ir galėti tai pastebėti.

LABAI DĖKOJAME UŽ ATSAKYMUS Į MŪSŲ KLAUSIMUS IR LINKIME, KAD LIETUVIŠKO PINGVINO ISTORIJOS TAPTŲ SKAITOMIAUSIA KNYGA NE TIK LIETUVOJE, BET IR PASAULYJE!

Akvilė ir Kamilė