Pokalbis su šauniosiomis močiutėmis

Augustas: Ką veikdavote po pamokų, kai buvote tokio amžiaus kaip mes?

Jolanta: Tuo metu gyvenau Zasinyčių kaime. Mus, kaip ir jus, vežiodavo autobusiukas, tik jo tekdavo ilgai laukti. Jei pamokos baigdavosi anksčiau, kartu su Bakšėnų kaimo vaikais eidavome pėsčiomis – prisijuokdavome, būdavo labai smagu, ypač žiemą, kai reikėdavo bristi per dideles pusnis.

Danutė: O aš augau internate. Pamokos prasidėdavo pusę aštuntos, po jų turėdavome pertraukėles. Labai mėgdavau žaisti futbolą su berniukais. Pusę penkių prasidėdavo pamokų ruoša – internate buvo griežta dienotvarkė. Vakarais pusvalandį eidavome į salę žiūrėti laidos „Labanakt, vaikučiai“.

Marytė: Man mokykla buvo toli – net keturis kilometrus tekdavo eiti pėsčiomis. Ypač sunku būdavo žiemą: per šaltį, per pusnis. Grįždavau namo pavargusi, trumpai pagulėdavau, tada reikėdavo ruošti pamokas – ir štai, jau vakaras. O kitą dieną – vėl viskas iš naujo.

Augustas: Ar turite kokį nors prisiminimą, kuris vis dar sukelia šypseną?

Jolanta: Taip, turiu. Mokykloje turėjome pažymių knygeles – jose rašydavo ne tik pažymius, bet ir pastabas. Kartą gavau pastabą, bet nebeatsimenu už ką. Tyčia palikau pažymių knygelę suole ir mamai pamelavau, kad ją pasiėmė mokytoja. Dabar tai kelia šypseną – buvau padykusi! Bet, kaip sakoma, tiesa visada išlenda kaip yla iš maišo.

Danutė: Kartą dėl vieno berniuko elgesio po pamokų paliko visą mūsų klasę. Tą dieną rodė filmą apie grupę „ABBA“, kurį visi labai norėjome pamatyti. Mus ne tik paliko po pamokų, bet ir užrakino, tačiau mes išlindome pro stogelį ir vis tiek nuėjome į filmą! Žinoma, paskui visiems kliuvo, bet prisiminimas liko labai linksmas.

Marytė: Anksčiau mokykloje skambindavo rankiniu skambučiu. Kartą valytoja paprašė, kad po pertraukos paskambinčiau į pamoką, bet man prireikė į tualetą. Tualetai buvo lauke. Nubėgau, o bemaunant kelnaites skambutis iš rankų – ir tiesiai į tualeto skylę! Išsigandau baisiausiai... Žinoma, paskui tą skambutį ištraukė, bet įvykis įsiminė visam gyvenimui.

Augustas: Ar vaikystėje turėjote svajonę? Ar ji išsipildė?

Jolanta: Sunku pasakyti. Vaikystėje turėjau daug svajonių, bet nė viena nebuvo tokia konkreti, kad jos kryptingai siekčiau.

Danutė: Aš vis galvodavau, kad kai užaugsiu ir būsiu mama, būsiu labai gera savo vaikams. Man pačiai vaikystėje trūko mamos rūpesčio ir dėmesio.

Marytė: Mano vaikystėje svajonių beveik nebuvo. Gyvenimas buvo paprastas – darydavome tai, ką liepė. Svajoti tiesiog nebuvo kada.

Augustas: Kokią svarbiausią gyvenimo pamoką norėtumėte perduoti savo anūkams?

Jolanta: Man nuo mažens sakydavo: „Ką išmoksi – ant pečių nenešiosi.“ Ir tai tikra tiesa. Kuo daugiau žinai, tuo tau pačiam geriau. Todėl mokykitės, skaitykite knygas – jos duoda be galo daug naudos.

Danutė ir Marytė: Puikiai pasakyta – prie to nėra ką pridurti.

Augustas: Ką manote apie šiuolaikinį jaunimą ir technologijas?

Jolanta: Mano dukros jau šiuolaikinės merginos, ir matau, kaip natūraliai jos valdo technologijas. Mums, vyresniems, sunkiau viską perprasti, bet vaikams tai atrodo taip paprasta. Aš tuo džiaugiuosi. Manau, kad technologijos netrukdo – jos padeda mokytis ir tobulėti. Kas nori mokytis, tas visada ras kelią, o kas nenori – nepriversi. Technologijos man atrodo priimtinos ir džiuginančios.

Danutė ir Marytė: Visiškai pritariame Jolantai.

Augustas: Dėkoju už nuoširdų pokalbį.