Ką reiškia būti pilietišku žmogumi?

Spalio 1-ąją su Alizavos pagrindinės mokyklos 8–10 klasių mokiniais bendravo Nepriklausomybės Akto signataras, Kupiškio garbės pilietis Leonas Apšega. Po pilietiškumo pamokos jaunosios žurnalistės Akvilė ir Kamilė pakvietė svečią pasidalyti prisiminimais ir mintimis interviu.

Kamilė. Koks buvo Jūsų jausmas pasirašant Nepriklausomybės aktą? Ar tuo metu jautėte istorijos svorį?

Signataras Leonas. Euforija buvo didžiulė – visa tai net užfiksuota vaizdo įraše. Procedūra buvo labai jaudinanti. Kai prabalsavome ir suskaičiavome balsus, Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis skaitė pavardes – reikėjo atsistoti ir garsiai pasakyti „Taip!“. Tai vyko vėlai vakare – 22 val. 42 min. Salėje daugiau kaip pusvalandį tvyrojo didžiulis triukšmas ir džiaugsmas.

Po to kiekvienas turėjome pasirašyti po Nepriklausomybės Akto tekstu. Pastebėjau, kad mano parašas sunkiai įskaitomas. Todėl ir mokiniams patariu – jei kuriate savo parašą, darykite jį aiškų, o ne vien tik „kringelius“.

Greitai supratome, kad vien tik Akto nepakaks – valstybė, norėdama funkcionuoti, privalo turėti daugybę kitų dokumentų. Tad ėmėme juos rengti. Labai džiaugiuosi, kad buvau ten, toje istorinėje akimirkoje. Rekomenduoju pasižiūrėti Nepriklausomybės Akto pasirašymo vaizdo įrašą – ten puikiai matyti ta nepaprasta euforija.

Akvilė. Ką šiandien, praėjus tiek metų, laikote svarbiausiu savo gyvenimo pasiekimu? Ar tai būtinai susiję su politika?

Signataras Leonas. Didžiausiu savo gyvenimo pasiekimu laikau šeimą – turiu būrį gražių anūkų, kuriuos labai myliu, ir jie mane myli. Manau, kad žmogaus svarbiausias tikslas – pratęsti giminę, kad Lietuva išliktų.

Politika ir kasdieniai darbai – tai tarsi, kaip Kristijonas Donelaitis „Metuose“ rašė: „Ratas girgždėdamas sukasi.“ Vis dėlto labai džiaugiuosi, kad buvau išrinktas Kupiškio rajono garbės piliečiu – tokių žmonių nedaug. Tai žmonių pripažinimas, ženklas, kad kažką gero padariau bendruomenei.

Kai keliauju per Lietuvą ir matau gražius kelius, gyvenvietes, džiaugiuosi, kad ir mano darbo dalelės ten yra. Žinoma, lieka ir skaudžių pėdsakų – kolūkinių griuvėsių, bet žaizdos po truputį užgyja.

Man svarbiausia – žmonių pasitikėjimas. Po Nepriklausomybės Aktu pasirašiau kupiškėnų įgaliotas – prieš tai važinėjau per kaimus ir miestelius, klausiau žmonių nuomonės.

Kaip poetas Justinas Marcinkevičius rašė: „Kiek žmogui reikia? / Truputį saulės, truputį meilės.“ To užtenka, kad būtum laimingas.

Kamilė. Kokį palinkėjimą norėtumėte perduoti dabartiniams mokiniams, augantiems laisvoje Lietuvoje?

Signataras Leonas. Svarbiausia – išsaugoti mūsų valstybės nepriklausomybę. Tai turi būti visų siekiamybė. Niekada neleisti priešams čia ateiti. Lietuva amžių amžius gynėsi nuo įvairių priešų, todėl turime branginti taiką.

Linkiu, kad būtume sveiki ir laimingi, kad mylėtume vieni kitus – nes meilė gali viską. Jau daug metų priklausau „Rotary“ organizacijai, kurios esmė – matyti šalia esantį žmogų. Svarbiausia nebūti savanaudžiu, dalintis su kitais – tada viskas bus gerai.

Akvilė. Ar turite prisiminimų iš savo mokyklos laikų, kurie Jus lydėjo visą gyvenimą?

Signataras Leonas. Mokyklą – Gaigalių pradinę – pradėjau lankyti 1947 metais, o Šimonių vidurinę baigiau 1959-aisiais. Prisiminimų yra įvairių – ir gražių, ir skaudžių.

Iki septintos klasės berniukams neleisdavo auginti plaukų – visi būdavome nuskusti trumpai, „pirmu numeriu“. Tik patiems geriausiems mokiniams leisdavo nešioti „kuoduką“.

Labai gerai prisimenu matematikos mokytoją – matematika man labai patiko. Didžiausias malonumas buvo išspręsti keblų uždavinį su logaritmais, sinusais, kosinusais. Kartais reikėdavo darbuotis kelias dienas, kol pavykdavo išnarplioti uždavinių „rezginį“.

Tačiau yra ir skaudžių prisiminimų. Mokyklai tuo metu vadovavo direktorius, kurio pavardės neminėsiu. Kadangi augau labai religingoje šeimoje, tėvai neleido stoti į komjaunimą. Baigiau mokyklą gerais pažymiais, tik vienas trejetas buvo iš geografijos. Tačiau stojant į aukštąją mokyklą reikėjo pateikti charakteristiką, o manoje buvo parašyta: „Gerai mokėsi, pažangus, bet politiškai nesubrendęs.“ To pareikalavo direktorius.

Dėl to manęs nepriėmė į Žemės ūkio akademiją, kur ketinau studijuoti vandens ūkio mokslus. Vietoj to teko mokytis Panevėžio hidrotechnikume, o paskui trejus metus tarnauti sovietų armijoje Maskvoje. Taip dėl vieno pikto žmogaus praradau šešerius gyvenimo metus.

Vis dėlto liko ir gražių prisiminimų – klasiokai, mokytojai, draugystės.

Kamilė. Ką Jums reiškia būti Kupiškio garbės piliečiu – ar tai labiau pareiga, ar džiaugsmas?

Signataras Leonas. Garbės piliečio vardas yra didžiulis įpareigojimas. Net eidamas į parduotuvę pagalvoju – ar esu tinkamai apsirengęs, ar gerai elgiuosi. Šis vardas reikalauja atsakomybės visur: tiek namuose, tiek visuomenėje.

Akvilė ir Kamilė. Ačiū Jums už išsamų interviu. Linkime stiprios sveikatos ir kuo daugiau šviesių akimirkų!