INTERVIU SU DAILININKE SIGUTE ACH
Daugiau kūrybinių dirbtuvių akimirkų galerijoje.
Rusnė: Prašau mūsų laikraštuko skaitytojams paaiškinti, kodėl pasivadinote tokiu keistu slapyvardžiu „Ach“?
Sigutė: Čia pravardė. Mane taip pavadino draugai, nes aš nejučiom tardavau „Ach!....ach!..“ Ach, užvirė vanduo (visi juokiasi). Man paskambindavo draugai ir sakydavo „Labas, Sigute ach!“. Tai buvo gūdūs 1998 metai. Taip tiksliai žinau, nes radau vieną seną piešinėlį, kuriame pasirašyta „Sigutė Ach“. Tada pasirašinėdama nemanydavau, kad už kelių metų gims leidykla „Nieko rimto“ ir kad būsiu pristatyta tuo slapyvardžiu. Visai nemaniau, kad būsiu taip viešai pristatinėjama ir nemaniau, kad būsiu garsi mergina ir kad reikia pasigalvoti kokį slapyvardį. Pradžioje pasirašinėdavau „Sigutė“, o tiems, kurie mane pažįsta pridėdavau „Ach“.
Rusnė: Kodėl beveik visi jūsų sukurti personažai – karvytės, avytės, zuikučiai, meškučiai yra su sparneliais lyg būtų paukščiai?
Sigutė: Jie tarsi pakylėti. Man visada norėdavosi to gyvenimo jausmo. Gal kojomis fiziškai ir neatsiplėšiu centimetro virš žemės, bet mintimis, pojūčiais, energingumu – taip. Rodėsi, netelpu savo kūne. Kažkas manyje negalėjo būti prirakintas prie mokyklos suolo ir grafiko, prie banalių dalykų (juokiasi). Jutau save tarsi balionėlį, perdaug stipriai pripūstą ir negalintį išsėdėti vietoje. Dėl to dažnai būdavau ne čia. Jeigu sėdėdavau matematikos pamokoje, visą laiką prisimindavau, ką skaičiau ryte arba vakar. Man būdavo įdomi ta būsena. Ir kadangi piešiau, nusipiešdavau sau draugus. Kadangi aš - tokia keistuolė, balta varna, nelabai galėdavau išsiaiškinti, kas esu, tai nusipiešdavau drambliuką su sparnais ir man smagiau būdavo su juo draugauti. Su sparnais todėl, kad tas drambliukas labai mažas. Jisai - tarsi bitė. Toks mano pasaulis – miniatiūrinis. Mano piešinėliai puikiausiai įsitaisydavo ant sąsiuvinių paraščių. Ten jų labai daug būdavo. Tai buvo pakankama kliūtis į Dailės akademiją įstoti, nes niekaip negalėjau ant A4 formato piešti. Aš, kaip Karlsonas, piešdavau tik kampe. Tie mano personažai - visi beveik vabzdžiai, bet jeigu įsižiūrėjus, tai jie visai ne vabzdžiai (juokiasi).
Rusnė: O kada Jums pačiai pradėjo dygti sparnai? Kada pradėjote kurti? Kokie buvo tie pirmieji būsimos garsios dailininkės kūriniai?
Sigutė: Pirma atsirado sparnai, po to išdygo Sigutė (juokiasi). Todėl gerai žinau, kad pirma sparnai, o tik po to – žmogus. Kartais gyvenimo įvykiai taip susiklosto, kad kažkuriuo momentu pamiršti, kas esi. Ta būsena yra tarsi iš pasakos, o pasaka – irgi tikrovė. Gal vardas Sigutė mane prie pasakų pritraukia (šypsosi).
Rusnė: Jūsų piešinėliai labai šilti, nuotaikingi. Iš kur semiatės gerumo?
Sigutė: Apie mane dažnai sakoma, kad esu dora, švelni, pozityvi... Manyčiau, kad tų savybių man labai trūksta. Gyvenime matydama, kiek daug yra skausmo ir neteisybės, skurdo - ne materialaus, o dvasinio, nes siekdami materialinės gerovės dažnai skurstame dvasiškai - tą labai jaučiu ir todėl piešiu norėdama, kad būtų geriau. Tarsi skleidi kvapą, kurį norėtum pauostyti (juokiasi). Dažnai į savo patalpas atneši gėlių, norėdama, kad jos pakviptų. Tai yra priemonė. Aš nusipiešiu kažką tokio šilto, tyro, paveikslą, kuriame yra meilė, kuriame yra laiptai į dangų ir man gerai gyventi tokiame pasaulyje. Ir jeigu jau tai nupiešei, tai reiškia jau tai yra, jau pasireiškė ne tik piešinyje, bet ir kažkokiame subtiliame gyvenimo audinyje.
Rusnė: Užsikėlėte sau labai aukštą kartelę. Net trys Jūsų iliustruotos knygos įvertintos kaip gražiausios ir meniškiausios. Džiugina tai, ar slegia? Ar nebijote, kad pritrūksite idėjų?
Sigutė: (Juokiasi). Na, iš tiesų tie apdovanojimai tai labai seni. Vėliau, mano akimis žiūrint, buvo iliustruota knygų žymiai gražiau. Aš tiesiog buvau pirmoji kregždutė po ilgo laiko, kai Lietuvoje leidyklos negalėdavo leisti spalvotų knygų. Jūs dar nebuvote gimę, Lietuvoje buvo tokia situacija, kad spalvota knyga skirta vaikui buvo pernelyg didelė prabanga. Žmonės tais laikais gyveno taip skurdžiai, kad nebūtų įsigiję tokios knygos ir leidėjas, savaime aišku, būtų subankrutavęs. Juk leidėjas, kuris išleidžia knygą būtinai turi atiduoti pinigus už spalvotus dažus, už popierių, už autorines teises ir tada, kai jis šito negali padaryti, jis bankrutuoja. Todėl leidėjai, nenorėdami pražūti, leisdavo vaikams knygas tik su spalvotu viršeliu. Ir staiga! Mano draugas buvo toks romantikas. Jis nežinojo, kad tokia baisi situacija. Jisai pasiskolino pinigų ir išleido tą mano spalvotą knygą. Taigi jinai visų kitų knygų kontekste atrodė stebuklingai graži. Bet jinai paskatino ir kitus išdrįsti taip daryti. 2002 metais, kai gavau apdovanojimą, pasakiau: „Jūs man teikiate premiją, gerą žymią, bet tuo tik pažymite, kad Lietuvos vaikų literatūroje prasidėjo renesansas“. Dabar, balandžio 2 dieną, H.K Anderseno gimimo dieną, teikiamos premijos, tada pasakoma, kiek per metus Lietuvoje buvo išleista gražių knygų vaikams. Koks didžiulis sąrašas! Kiek daug išleista gražių knygų, bet karūna – tik viena. Ir kitos vertos taip pat. Bet negalima gi duoti karūnos visiems. Reikia pasirinkti. Ir kaip prakaituoja komisija, negalėdama niekaip pasirinkti! Bet tai yra puiku! Dabar Lietuvoje yra nuostabūs laikai, jūs skaitote nuostabias knygas, o leidėjai per galvą verčiasi, ką čia dar puikaus išleidus. Jeigu gilinsitės ir skaitysite žurnalą „Rubinaitis“, kuris yra tiems, kas domisi vaikų literatūra, sužinosite, kiek daug yra puikių kūrėjų. Ir aš dėl to esu labai patenkinta.
Rusnė: Ir paskutinis klausimas. Jūsų palinkėjimai Alizavos mokyklos mokiniams.
Sigutė: Pasižiūrėkite, kaip gražu pas jus aplinkui ir pasižiūrėkite dažniau nei per vieną dieną (juokiasi). Įkvėpkite tą grožį, pačiupinėkite tą grožį, pavaikščiokite tuo grožiu. Nes tai, ką turi kasdien ne visą laiką pastebi. Mėgaukitės tuo, kad esate Alizavoje dabar. Nesiilgėkite jokių niujorkų dabar, nes tie niujorkai bus (juokiasi). O Alizava yra Lietuvoje, ir kaip niekur kitur čia yra švarus ir gražus oras, ošia medžiai, skanus ir tikras maistas. Tai įgalina būti sveiku. O jeigu sveikas kūnas ( antras palinkėjimas) galima rūpintis savo vidiniu turiniu. Taigi mąstykite! O tam, kad mąstytum reikia skaityti knygas. Ir neužtenka tik perskaityti ir padėti, o perskaičius reikia apie tą knygą mąstyti ir galvoti apie tuos herojus. Kodėl jie pasielgė taip, o ne kitaip? Kokios aplinkybės juos įgalino taip elgtis? Ar tu taip darytum, jeigu taip būtų? Jeigu pradėsi matuoti tuos dalykus, smegenyse įvyks tokios revoliucijos, kurios vėliau paskatins jauną žmogų, vaiką, tapti suaugusiu žmogumi. Labai svarbu atėjus laikui subręsti tam, kad kurtum pasaulį. Perimti jį, nes pasaulis yra Jūsų.
Rusnė: Ačiū už interviu! Linkiu Jums kūrybinės sėkmės!
Sigutė: Ačiū!