INTERVIU SU AURELIJA ČEREDAITE
Kovo 24 d. aktorė, lėlininkė, režisierė Aurelija Čeredaitė Alizavos pagrindinėje mokykloje vedė edukacinius teatrinius užsiėmimus „Jonas Basanavičius barzdota varna“ ir „Rimtos, juokingos ir graudžios senojo Vilniaus istorijos“.
Daugiau akimirkų iš renginio čia.
Rusnė: Pirmiausia noriu paklausti, kaip Jums sekėsi dirbti su mūsų mokinukais?
Aurelija Čeredaitė: Aš manau, kad gerai. Jie buvo pakankamai kūrybingi. Kai kurie gal šiek tiek buvo išsigandę. Jaučiu, kad stipriai padirbėjo mokytojai. Rinkdama mokslinius tekstus iš Liberto. Klimkos knygos bijojau, ar įveiks vaikai. Man patinka daryti tokius eksperimentus. Kažkada dariau su ketvirtokais: daviau Gimbutienės tekstus irgi bijodama, kad vaikai neįveiks, bet jie įveikė. Tai darbinis eskizas ir aš manau, kad jis buvo pakankamai sėkmingas. Reikia daugiau ieškoti, reikia didesnės tekstų atrankos. Aš esu nustebusi, kad jie taip gerai įvaldė tekstą. Iš pradžių buvo truputį išsigandę, o paskui viskas buvo labai gerai.
Rusnė: Ar labai skiriamės nuo Vilniaus miesto vaikų?
Aurelija Čeredaitė: Negaliu pasakyti, ar yra skirtumas tarp Vilniaus ir kaimo. Skiriasi net mokyklos viena nuo kitos. Netgi skirtumas tarp klasių yra. Būna taip, kad tas pats spektaklis su viena klase sekasi vienaip, su kita – kitaip. Tai priklauso nuo vaikų tarpusavio santykių, nuo to, kaip jie susipažinę su menais. Vaikai, kurie mokosi meno mokyklose, būna kūrybingesni.
Rusnė: Esate pati geriausia lėlininkė Lietuvoje. Papasakokite, kaip ir kada ja tapote.
Aurelija Čeredaitė: Čia yra klaida. Lietuvoje aš niekada nebuvau išrinkta geriausia lėlininke. Aš tiesiog buvau apdovanota už edukacinius darbus vaikams ir jaunimui. O geriausia lėlininke mane pripažino Armėnijoje, lėlių teatrų festivalyje "Pasakų dienos", kuris vyksta kalnuose poeto Hovaneso Tumaniano tėviškėje, Dseh kaime.
Rusnė: Esate Europos psichodramos instituto psichodramos asistentė. Ką tai reiškia?
Aurelija Čeredaitė: Psichodrama tai grupinis terapijos metodas. Jis taikomas ir darbe su vaikais t. y. pedagogikoje. Psichodramos įkūrėjas Morenas šį metodą sugalvojo žiūrėdamas, kaip žaidžia vaikai. Besidomėdama šiuo metodu įsitikinau, kad psichodramos šaltinį turime mes patys – tai liaudies žaidimų, liaudies papročių ištakos. Kaip liaudies žaidimuose nėra žiūrovų, o visi dalyviai, taip ir psichodramoje nėra atskirai scenos, nėra atskirai žiūrovų. Žiūrovais tampa psichodramos dalyviai. Tai mane labai nustebino. Muzikos terapijos prezidentas Amerikoje Dž. Morenas, tyrinėdamas senųjų Amerikos indėnų papročius, pareiškė, kad pati seniausia meno terapija ir buvo tie papročiai. Jis padarė tokią išvadą tyrinėdamas nutautėjusias Amerikos indėnų tautas: kai žmonės iš viso atsisako tautinių papročių, tą tuštumą užpildo alkoholis ir depresija. Tai labai didelis sugrįžimas prie šaknų, mūsų ištakų, prie papročių, prie ritualo, kuris susijęs su gamta. Šiandien pasirašinėjame peticiją, kad į aukštąsias mokyklas sugrąžintų etnologijos studijas. Šiandien ne be reikalo skaitėme iš L. Klimkos knygos. L. Klimka – puikus liaudies papročių žinovas. Jo paskaitos - begaliniai įdomios. Šį projektą įkvėpė būtent jo paskaitos.
Rusnė: Jūs - ir rašytoja. Labai gražios eilės apie Eželį. Kodėl rašote? Kas Jūsų įkvėpimo šaltinis?
Aurelija Čeredaitė: Pradedu rašyti, kai lauke būna labai šalta, drėgna, niūru. Tada norisi kažko labai gražaus, švelnaus. Lyg vasarą prisimeni...
Tipeno keliuku
Ežys,
Pukšėjo,
Nešėsi batus,
Kad per upelį
Perbristi galėtų,
Įkvėpti
Kvapą
Žemuogių
Gaivių...
Surinkęs
Uogas,
Padžiovė jas
Atokaitoj
Vėsioj
Ir atsiduso:
Norėčiau
Žiemą
Vasarą turėti...
Dešimt metų dirbau Nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje režisiere. Labai daug bendravau su vaikais. Vaikai labai daug įkvėpdavo. Mane labai žavi darbas su vaikais, nes vaikai pastoviai ką nors atranda. Tai ko mes jau nebepastebime.
Rusnė: Gal išduosite ateities planus?
Aurelija Čeredaitė: Neišduosiu (juokiasi). Planai kartais keičiasi taip staigiai, kad nespėji nė pamatyti.
Rusnė: Ačiū už interviu! Ačiū už įdomias pamokas! Sėkmės Jums Jūsų ateities darbuose!