PALINKĖJO TAPTI SAULĖS ŽMONĖMIS

Birželio 20 dieną mokykloje viešėjo knygos apie pasaulinio garso mokslininkę Mariją Gimbutienę rašytoja Kornelija Jankauskaitė. Kornelijos tėvelis, Jonas Jankauskas, gyveno Grincagalės kaime (1,5 kilometro nuo Alizavos).

„Šratinuko“ žurnalistės Eiva ir Ineta pakalbino garbią viešnią.

Eiva: Ką tėvelis Jums pasakodavo apie savo gimtinę?

Kornelija: Nuo pat vaikystės girdėjau labai daug pasakojimų apie įvairiausius nutikimus tėvelio šeimoje. Labiausiai įsiminė pasakojimas apie rojaus obuoliukų uogienę. Tėvelio sode augo rojaus obelis. Tėvelio sesuo Stasė iš rojaus obuoliukų virdavo labai skanią uogienę. Tėvelis labai ją mėgdavo ir vis prašydavo šaukštelio paragaut. Šitaip iškabliuodavo visą stiklainį. Kartą, susirinkus daug svečių, Stasė norėjusi juos pavaišinti rojaus obuoliukų uogiene. Nuėjusi į kamarą, žiūri, kad nebėra tos uogienės. Liepusi vaikams prisipažinti, kuris iškabliavo (be tėvelio šeimoje buvo dar du broliai). Tėveliui Jonui tekę prisipažinti. Jis sakė, nenorėjęs jos suvalgyti, norėjęs tik paragauti.
Tėvelis mokėsi Alizavos pradinėje mokykloje. Ji buvusi miestelio centre (kur dabar paminklinis akmuo stovi). Žiemą tėvelis pasidaręs pačiūžas (ant vieno batuko pririšdavo tokią specialiai nukaltą geležį) užšalusia Pyvesos upe atčiuoždavo į mokyklą. Tėvelis sėdėjo viename suole su Vytautu Diponu. Jie buvo geriausi draugai. Tėveliui geriau sekdavosi lietuvių kalba, tai jis Vytautui pasakinėdavęs. O vasaromis jiedu Pyvesoj braidžiodami su kaušais gaudydavo kilbukus.
Tėvelio tėvas Kostas įskiepijo sūnui meilę žemei. Tėvelis mokėjo arti, akėti, dirbti visus žemės ūkio darbus. Atsitiko taip, kad jis mirė labai anksti (būdamas vos šešiasdešimties). Keldamas katuką (veršelių ar paršelių narvą) jis įsidrėskė ranką. Nekreipė į tai dėmesio ir kilo kraujo užkrėtimas. Susirgo, sukarščiavo, nuvažiavo pas gydytojus į Panevėžį, bet buvo per vėlu. 
Močiutė buvo dainininkė. Ji giedodavo šermenyse. Tėvelio namuose vykdavo Mojavos ( gegužinės maldos Marijai). Tėvelio namai buvo dideli ir gražūs. 1943 metais buvo paskutinis linksmas balius ( Šv. Jono atlaidų Alizavos bažnyčioje pokermošius). Paskui užėjo karas... Atėjus sovietams visas turtas buvo išdraskytas. Tėvelis ištremtas... Mirė ir šuneliai Meškis ir Reksas. Tokia buvo Alizavos kaimo pabaiga.

Ineta: Kada pirmąkart atvykote į Alizavos miestelį ir koks jis Jums pasirodė?
Kornelija: Pirmą kartą Alizavoje lankiausi dar su tėveliais. Aplankėme senelio kapą. 
Geriau prisimenu šeimos susirinkimą 1990 metais, kai šventinome koplytstulpį Grincagalės kaimui. Labai švarus, labai gražus, šviesus miestelis. Ir vidumi, ir išore graži bažnytėlė. 
Lankiausi Alizavoje, kai dėdė Juozas pastatė Kristaus skulptūrą prie bažnyčios. Tada buvo didelis susirinkimas.
Dar buvau Vaitiekūnų sodyboje, kur susirinko visi buvę kaimynai.
Atvažiuoju į Kupiškį, kur gyvena dėdė Pranas ir jo žmona Irutė. Rudenį ir pavasarį aplankome Alizavos kapines.
Eiva: Papasakokite mūsų laikraštuko skaitytojams, kaip susipažinote su pasaulinio garso archeologe Marija Gimbutiene?
Kornelija: Labai atsitiktinai. 1989 metais su mama išvykau vieno mėnesio atostogų į Ameriką pas mamos draugę (į San Franciską) Aš nepažinojau Marijos Gimbutienės. Mano specialybė - ne antropologijos, ne archeologijos. Aš buvau teatro kritikė ir dirbau pagal specialybę. Po dešimties dienų mamos draugė susirgo taip, kad negalėjo pasikelt iš lovos. Ruošiamės grįžti, nes nebuvo kas veikt. Mus supažindino su lietuvių bendruomenės pirmininke. Atsidūrėme Los Andžele garsaus disidento Vlado Šakalio šeimoje. Man pasiūlė padirbėt pas Mariją Gimbutienę – labai gerą moterį, kuri serga vėžiu ir kuriai labai reikia pagalbos. Pas garsiąją mokslininkę dirbau pusė metų, tada grįžome į Lietuvą. Vėliau M. Gimbutienė vėl mane išsikvietė.

Ineta: Kokios mokslininkės savybės Jus labiausiai sužavėjo?
Kornelija: Jaunatviškas užtaisas. Ji buvo sportiška, guvi, turėjo gerą humorą. Vaikščiodavo po namus ir švilpaudavo gražiausias lietuvių liaudies dainas lyg padauža vaikėzas. Jai labai patiko dykuma – kaktusai ir gyvatės. Jai labai patiko saulė. Saulė labai buvo reikalinga, nusilpusiai nuo ligos jos sveikatai. 
Labai patiko jos ir praktiškumas, ir romantiškumas. Ji labai mokėjo sukurti subtilias šventes. Paruošdavo kiekvienam po dovaną. Visi susikibdavome rankomis, patylėdavome. Ji pasveikindavo, palinkėdavo kiekvienam ir padėkodavo.
Jos meilė gamtai.
Ji niekada neapkalbėdavo kitų žmonių. Jei kartais kas ką ir norėdavo pasakyti, tai nukreipdavo temą, sakydama: „Ai, kaip yra, taip ir gerai“.

Eiva: Kas paskatino išleisti knygą apie Mariją Gimbutienę?
Kornelija: Amerikoje rašiau dienoraštį. 2002 metais į Lietuvą atvyko jos dukra Živilė ir pasiūlė surinkti prisiminimus iš Lietuvos, Rusijos. Ji pati rinko Amerikoje. Taip išsipildė mano svajonė užrašyti prisiminimus apie garsiąją mokslininkę.
Živilė pasiūlė labai konkrečiai. Be Gimbutų šeimos sutikimo nebūčiau galėjusi rašyti. 

Ineta: Kokia Marijos Gimbutienės darbų išliekamoji vertė? Ką svarbiausio iš to turėtų pasiimti jaunoji karta?
Kornelija: Marijai Gimbutienei vienintelei pasaulyje pavyko atrasti civilizaciją ( 3500 m. prieš Kristų, Pietvakarių ir Vakarų Europoje), kurią ji pavadino Motinos deivės civilizacija. Atliekant archeologinius kasinėjimus buvo atkastos senovės rūmų plokštės, įvairios statulėlės. Tarp archeologinių radinių nebuvo nei karo ginklų, nei karo įrankių. Mokslininkė padarė išvadą, kad čia gyveno taiki visuomenė, kuri garbino Motiną deivę. Marija Gimbutienė norėjo matyti taikią Europą.
M. Gimbutienės darbai kviečia gilintis į save ir savo kultūrą, į savo šaknis.

Eiva: Jūsų palinkėjimai saulėtos Alizavos mokyklos mokiniams.
Kornelija: Tapti šviesos kariais, saulės žmonėmis. Nugalėt save. Pirmiausia įveikt savo tinginystę. Elgtis žmoniškai ir gailestingai su kitu žmogumi. Mylėt savo artimą, tarnaut jam. Turėt tikslą ir žinot, kaip jo siekti. Kaip Marija Gimbutienė. Ji labai norėjo tarnauti Lietuvai, tėvynei, kultūrai, artimui.
Linkiu ir jūsų mokiniams kilnių tikslų. Pradėt  nuo savo aplinkos. Kaip kad jūs ir darote. Sukūrėte saulėtos Alizavos koncepciją ir plečiate ją. Prašote manęs, kad aš jums papasakočiau.
Ir sveikiems būt. Nes norint įgyvendinti idėją reikia būti sveikiems.

Eiva ir Ineta: Ačiū už nuoširdų pokalbį. Linkime ir Jums stiprios sveikatos darant labai prasmingus darbus.