Interviu su kupiškėniškos tarmės tyrinėtoju dr. Jonu Albertu Naktiniu

Ineta: Papasakokit apie save vaikystėje. Kur mokėtės?
Dr. Jonas Albertas: Mokiausi Biržų r. Papilio vidurinėje mokykloje (šiandien tokios mokyklos Papilyje jau nebėra). Neparašiau pareiškimo stoti į komjaunimą, o tai anais laikais buvo didžiulis nusikaltimas. Supratęs, kad būsiu išmestas iš mokyklos, išėjau pats. Pabėgau į Biržus.

Ineta: Kada ir kaip pradėjote domėtis kupiškėnų tarme?
Dr. Jonas Albertas: Kupiškėnų tarmė mane supo nuo mažų dienų, nes mano tėvai ta tarme kalbėjo. Mokykloje mums drausdavo tarmiškai kalbėti, liepdavo kalbėti taisyklingai lietuviškai. Bet per pertraukas mes kalbėdavomės tarmiškai. Biržų rajone buvo toks kaimas – Dukurniai. Tai mes vienas kitą erzindavomės: „Du kurniai – du durniai“. Iš tikrųjų to kaimo pavadinimas kilo nuo įrenginio žuvims gaudyti pavadinimo „dukurnis“. Tie, kuirie anais laikais mokėjo tokį prietaisą pasidaryti, gyveno bagočiau, nes su tuo prietaisu daugiau žuvies pagaudavo.
Kai sulaukiau pensijinio amžiaus pradėjau tyrinėti kupiškėnų tarmės kilmę.

Ineta: Ar dažnai lankotės mokyklose ir bendraujate su vaikais?
Dr. Jonas Albertas: Retai susitinku su vaikais.

Ineta: Kaip vertinate Alizavos mokyklos mokinius?
Dr. Jonas Albertas: Išradingi. Atidūs. Kroatų dainoje išgirdote panašių į lietuviškus žodžių. Gražiai kupiškėniškai dainavote ir pasakojote. Atpažinote senovinės buities darbus.

Ineta: Jūsų palinkėjimai mokiniams...
Dr. Jonas Albertas: Būkit sveiki. Daug judėkit, sportuokit. Dirbkit ir dėmesį rodykit kiekvieną dieną. Žinios susirinks po trupinėlį. Nepastebėsit, kaip iš Alizavos mokyklos išeisit protingais.

Ineta: Ačiū Jums už įdomią etnokultūros pamoką. Sveikatos ir stiprybės tyrinėjant kupiškėnų tarmę.