APIE ŽVILGANČIAS AKIS, KNYGĄ JAUNIMUI, FUTBOLĄ IR PROFESIJŲ PASIRINKIMĄ
Alizavos pagrindinėje mokykloje lankėsi rašytoja Ignė Zarambaitė. Alizavos ir Antašavos mokyklų vaikams ji pasakojo apie savo kūrybą, apie knygą „Stebuklingi senelio batai“, apie šios knygos atsiradimo istoriją. Atvežė parodyti savo rankomis nulipdytą pagrindinį knygos personažą Enriką. Pagal viešnios receptą vaikai gamino lėlytes su širdutėmis, nuoširdžiai tikėdami ir kantriai laukdami, kol jos kiekvienam pasakys savo vardą. Po užsiėmimų „Šratinuko“ kūrybinė grupė pakalbino viešnią.
Matas: Kokių klausimų susitikimuose Jums dažniausiai užduoda vaikai?
Rašytoja Ignė: Įvairiausių. Apie amžių, reikia išvardinti su kuo gyvenu. Kiek sveriu, kokio dydžio mano batai? Koks mėgstamiausias valgis? Ir net filosofinių! Ko gyvenime labiausiai bijau? Netikėčiausias klausimas buvo, kai vaikas per pietų pertrauką paklausė: „Gal ir Jums nupirkti bandelę?“
Adelė: Įdomi rašytoja, gera sportininkė, puiki menininkė. Jeigu būtų talentingiausio žmogaus rinkimai, kurią vietą sau paskirtumėte?
Rašytoja Ignė: Man nėra svarbu rinkimuose užimtos vietos. Gal todėl vesdama edukacijas apie knygą „Stebuklingi senelio batai“ net pamirštu pasakyti, kad šita knyga dalyvauja Metų knygos rinkimuose ir reikėtų už ją pabalsuoti. Man svarbiausia pats kūrybos procesas.
Adelė: Kaip visur spėjate? Koks Jūsų gyvenimo variklis?
Rašytoja Ignė: Stengiuosi, kad man būtų įdomu gyventi. Kai įdomu, tada ir suspėji. Buvo laikas, kai nespėdavau. Tada išnaudodavau ir naktį. Buvo pamoka, kad naktį, vis dėlto, reikia miegoti. (Išseko baterijos.) Buvo pamoka, kad gali pavargti ir nuo mėgstamo darbo.( Ir tada nusėdo baterijos.) Tai dabar bandau darbo ir poilsio rėžimą subalansuoti.
Samanta: O kas Jūsų kūrybos Mūza?
Rašytoja Ignė: Daug mūzų. Mūza būna įdomus filmas. Labai patikęs arba labai nepatikęs, kurį paskui kažkaip atsimeni ir panaudoji. Vaikai ir suaugę žmonės, su kuriais pabendrauji. Arba koks nors keistas daiktas vidury miesto, kurio ten neturėtų būti. Kai atsisėdi rašyti visi tie dalykai sugrįžta ir susidėlioja mozaika.
Matas: Kuo svajojote būti besimokydama mokykloje? Ar išsipildė svajonės? Kas labiausiai pakeitė Jūsų gyvenimą?
Rašytoja Ignė: Norėjau būt stebukladare. Norėjau daryti ir dariau mažus stebuklus savo artimiems žmonėms. Todėl dabar mano knygose yra stebuklų ir mano knygų veikėjai daro gerus darbus kitiems žmonėms. Nes visų pirma tu turi duoti ir tik tada gauni atgal. Negali daryti stebuklų sau, juos reikia daryti kitiems.
Samanta: Ką tik pasirodė Jūsų naujoji knyga paaugliams pavadinimu „Juodavandeniai“. Pristatykite ją mūsų „Šratinuko“ skaitytojams.
Rašytoja Ignė: Aš gyvenu Šilutėje. Šilutės apylinkes pavasarį aplieja potvyniai. (Čia turiu būtinai paaiškinti, kad paties miesto neaplieja, jį saugo pylimas. ) Tie potvyniai man atrodo mistiški. Tas tamsus vanduo, jei prie jo priartėji, jis sūkuriuoja, ypač tamsoje. Tos trobos ir namai, kurie izoliuoti potvynio ir žmonės neišsikrausto metų metus. Ir aš niekad nesuprasdavau, kodėl? Tie žmonės atsibunda rytą, iškelia kojas iš lovos ir pamato, kad jų kojos vandeny. Batai, šlepetės plaukioja po kambarį. Yra tokių sodybų. Visą laiką norėjau apie tai sukurti istoriją.
„Juodavandeniai“- tai istorija jaunimui. Apie grupelę jaunuolių, kurie sugalvojo savaitgaliui ekstrimą - nusigauti į potvynio apsemtą sodybą. Aišku, tėvams nieko nesakant. Sugalvojau, kad ta sodyba būtų apipinta legendomis. (Tokia sodyba Šilutėje iš tikrųjų yra). Mobiliukai išjungti, arba palikti namuose, arba patikėti neišvykusiam draugui. To vakarėlio metu dingsta mergina ir niekas nežino, ar ji nuskendo, ar tiesiog dingo. Ar tai buvo kažkieno kerštas, ar tai buvo mistinės jėgos (pagal vietines legendas apie piktą marių deivę , apie gėlavandenius)? Vakarėlyje buvo svaigalų. Niekas nieko neatsimena. Šioje knygoje bandoma išsiaiškinti, kas iš tikrųjų yra kaltas.
Pagrindinė mintis – visi mes esame kaip upė, kaip tekantis vanduo. Kiekvieno iš mūsų vanduo yra drumstas t.y. visi mes turime paslapčių, melų, ydų nepriklausomai ar vaikas, ar paauglys, ar suaugęs. Visi esame juodavandeniai – šviesos ir tamsos būtybės tuo pačiu, kaip ir tie knygos veikėjai.
Samanta: O dabar pakalbėkim apie futbolą. Ar dar ir dabar aktyviai žaidžiate? Kaip atėjote į šį sportą?
Rašytoja Ignė: Atėjau per draugus. Buvo savotiška motyvacija, nes vaikystėje sirgau sunkia plaučių liga. Niekaip nesuvokiau, kaip galima ilgai bėgti, nes man bėgimas buvo kančia. Iš pradžių užsibrėžiau tikslą, kad bėgimas man taptų malonumu. Pasirinkau geriausią bėgiką ir pradėjau su juo bėgioti krosus. Atsimenu, jis lengvai prabėgo, o man numirt norėjosi. Bet paskui lengvėjo, lengvėjo ir pavasarį jau lengvai bėgiodavau. Užteko pirmo įvarčio, kad pagaučiau azartą ir nebegalėčiau to kamuolio paleisti. Būdavo visko. Žaidžiau su vyrais ir vaikinais, nes merginų žaidžiančių nebuvo. Jie numindavo ir nagus, bet vis tiek eidavau žaisti subintuotais pirštais. Kai tėtis man padovanojo pirmuosius bucus, man pradėjo gerai sektis. Bucai nebeslysdavo ir galėdavau jau palenktyniauti su tais vyrukais. Gerėjo ištvermė ir pradėjo geriau sektis. Kai studijavau Vilniuje, pradėjau žaisti moterų ir merginų komandoje. Tais metais mes tapome moterų čempionato bronzos laimėtojomis. Paskui žaidžiau įvairiuose čempionatuose. Kai sugrįžau į Šilutę, susibūrė merginų komanda. Dabar kas kur išvažinėjo. Tai vėl žaidžiu su vaikinais ir vyrais. Ne taip dažnai, kaip norėtųsi, nes visi suaugę ir turi savus darbus.
Matas: Alizavos mokykloje nemažai jaunų žmonių lanko futbolo treniruočių užsiėmimus. Turime gerą aikštelę. Ką galėtumėte patarti jauniesiems futbolininkams?
Rašytoja Ignė: Tiesiog pasiimti kamuolį ir žaisti, nes dabar žiemų nėra, o mes žaisdavome ir prie gero minuso. Nebuvo blogo oro. Svarbu judėt. Reikia mankštinti ir smegenis, ir kūną. Jei sportuosi, visai nesvarbu, ar tu ateityje būsi futbolininkas, ar ne, tavo laikysena bus kita,pasitikėjimas savimi atsiras. Žaisdama futbolą aš išmokau nepasiduoti, kad ir kaip sunku, bėgti, kai negaliu. Išmokau komandinio darbo. Labai svarbu suprasti kitą žmogų be žodžių, iš akių žvilgsnio. Išmokau gerbti kitą žmogų, gerbti varžovą, nepasiduoti, net kai kelis kartus pralaimi.
Samanta: Jūs vedate pokalbius mokykliniam jaunimui apie profesinį orientavimą. Papasakokite šiek tiek apie tai.
Rašytoja Ignė: Aš nesu ekspertė. Tik daug išbandžiau savo kailiu. Nuo mažens buvau linkusi į menus, bet tuokart man labai reikėjo stabilumo gyvenime. Tas stabilumas man asocijavosi su darbu pagrindinėje įmonėje, kur pastovi alga, aš kylu karjeros laiptais ir mano alga didėja. Įstojau į Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultetą. Baigusi mokslus dirbau rinkodaros vadybininke Maximos centrinėje grupėje, paskui kainodaros skyriuje. Atlikau praktiką Rimi Baltic. Paskui buvau ir mokesčių inspektore. Darydavau patikrinimus įmonėse, bijodavo manęs, tokios jaunos. Buvau nekilnojamo turto brokere. Supratau, kad galiu daug uždirbti, bet pinigai man laimės neteikė. Galiausiai supratau, kad noriu grįžti į savo gimtą Šilutę. Pasiilgau savo pievų, savo gatvių. Šilutėje dirbau su Europos Sąjungos projektais, dirbau bibliotekininke. Ten galiausiai ir supratau, kaip mane traukia knygos. Taigi esu daug išbandžiusi. Ir mano reziumė – jei paklydai, ieškok kelio. Jokiu būdu negalvok, kad čia tavo toks darbas iki grabo lentos. Didžiausias malonumas – ne pinigai. Aš galėjau pasigirti pinigais, bet vaikščiojau pajuodusi. O dabar einu ir mano akys švyti. Pradėjau rašynėti. O dabar jau penkeri metai visiškai tuo užsiimu. Ir galiu pasakyti, kad tokio pasitenkinimo neturėjau ir tai atperka viską. Ir energijos daug daugiau.
Matas: Jūsų palinkėjimai kaimo vaikams.
Rašytoja Ignė: Nepamiršti iš kur kilę. Nepavydėti didmiesčių vaikams. Mes gauname daugiau, ko jie neturi. Daugiau buvimo lauke. Vedu edukacines dirbtuves vaikams ir drąsiai galiu pasakyti, kad imlesni vaikai kaimo vietovėse negu dideliuose miestuose. Kai reikia kažką pirštais daryti, kai reikia loginio mąstymo, kaimo vaikai lenkia stipriai. Kaimo vaikų akys spindi žymiai labiau. Matyti vaikus, mažus profesorius su užgesusiomis akimis, – tikrai liūdna.
Džiaukitės savo etapu ir neskubėkit ištrūkt iš čia. O jei ištrūksit, tai nepamirškit sugrįžt.