BUVUSIOS MOKINĖS VIEŠNAGĖ ALIZAVOS MOKYKLOJE
Rugsėjo 30 d. į Alizavos mokyklą grįžo buvusi mokinė Vanda Pučėtaitė- Liubinienė. Ji atvyko susitikti su šiandieniniais mokiniais, kad papasakotų savo sėkmės istoriją, kuri padrąsintų jaunąją kartą ir paskatintų dar labiau pasitikėti savo jėgomis. Viešnia atvyko ne tuščiomis rankomis. Prieš keletą dienų į mokyklą atkeliavo Vandos Liubinienės tapytų paveikslų paroda „Lopas prie lopo“. Ryškiaspalviais paveikslais išpuošta aktų salė Mokytojo dienos išvakarėse - nuostabi menininkės dovana mokyklos bendruomenei.
Šiandien tapytoja Vanda Liubinienė gyvena ir kuria Kaune. Gimusi ji, prie pat Alizavos, už Pyvesos, ant kalniuko, Abejutų kaime. 1953-1960 m. ji lankė Alizavos mokyklą, kuri veikė keliuose senuose pastatuose. Šiandien tie pastatai jau nugriauti. Gerbiama Vanda puikiai prisimena Alizavos miestelio centre stovėjusią pradinę mokyklą (dabar – paminklinis akmuo). Ji mokėsi už bažnyčios dideliame name buvusioje mokykloje (buvęs mokyklos bendrabutis). Išliko ryškus prisiminimas, kai klebonijos kieme bestovint per pertrauką eilėje prie lauko tualeto per garsiakalbį išgirdo pranešimą, kad mirė Stalinas.
Viešnia mokiniams buvo lyg gyva istorija. Ji atsakė į jų klausimus: kiek klasėje buvo mokinių? Kokie veikė būreliai? Kaip mokiniai pasiekdavo mokyklą? Kokios pamokos labiausiai nemėgdavo? Koks buvo mėgstamiausias mokytojas? Ar skaitydavo knygas? Kaip atrodė Alizava tais metais? Papasakojo linksmų nutikimų, kaip per geografijos pamoką prisirašydavo dienyne penketukų, kaip sustatyti chore dainuoti visi mokiniai žiovaudavo. Kaip septintoje klasėje beskaitant Tomo Main Rido knygą „Raitelis be galvos“ staiga dingo elektra ir buvo labai baisu. Rodės, tas raitelis be galvos jau ir atjoja.
Apie Vandą Liubinienę papasakojo jos studijos vadovas Olegas Karavajevas. Jis padėkojo Vandai už pilietiškumą ir drąsą. Tapyti pradėjusi prieš dvidešimt metų, Liubinienė jau spėjo pasiekti puikių rezultatų: sukūrė savitą techniką, nuolat eksperimentuoja, virtuoziškai žaidžia spalvomis, nepaliauja ieškoti naujų išraiškos formų.
Viešnią pakalbino „Šrartinuko“ žurnalistai: Evelina ir Eimantas.
Evelina: Koks vaizdas iškildavo Jūsų prisiminimuose apie Alizavos mokyklą?
Tapytoja Vanda: Aš mokiausi senuose nameliuose, bet tenai buvo jauku. Nepasakyčiau, kad ten buvo labai prastai. Miestelio centre, kur dabar stovi paminklinis akmuo, buvo gražus namelis ir ten mokėsi mokiniai. Ten, sulipę ant suolų, žiūrėjome pirmąjį filmą savo gyvenime apie Mauglį.
Į mokyklą eidavome pėsti, ir kojas sušlapdavome, ir batus prisemdavome. Žiemą, per šalčius ir pūgas, vaikus į mokyklą atveždavo tėvai su arkliniais vežimais.
Eimantas: Papasakokite „Šratinuko“ skaitytojams apie tai, kokia buvo Alizava Jūsų vaikystės metais?
Tapytoja Vanda: Mano vaikystėje Alizavoje pagrindiniai pastatai buvo: bažnyčia, kelios senos mokyklėlės ir paštas, Kytros namuose. Ten galėdavome nusipirkti vaikiškų knygų, trintukų, pieštukų. Į bažnyčią eidavome sekmadieniais basi, batus nešdavomės rankose. Namuose būdavo batus nušveičiame ir apsiauname tik perėję Pyvesą ir einame pasirodydami, kokie mes gražūs. Išėję iš bažnyčios žmonės neskubėdavo namo, vaikščiodavo, vieni kitus kalbindavo, susitikę gimines kviesdavosi namo, į pokermošį.
Evelina: Kaip nusakytumėte savo kelią į sėkmę?
Tapytoja Vanda: Į sėkmę kelias – ilgas. Prasideda jis nuo mokyklos. Jeigu mokytojas – labai mėgstamas, kažką į širdį įdeda. Paskui eini, dirbi, gyveni ir supranti, kad gali padaryti dar kažką daugiau. Ir tada pradedi kurti. Kas eilėraščius pradeda rašyti, kas knygą apie savo gyvenimą išleidžia, o kai kas ką nors nupiešia.
Eimantas: Jūsų palinkėjimai Alizavos mokyklos bendruomenei.
Tapytoja Vanda: Esate labai puikūs. Linkiu tokiais išlikti. Noriu, kad ir toliau bendrautume, kad į plenerą pasikviestumėte, kaip žadėjote.
Evelina: Ačiū už interviu! Kūrybinės sėkmės Jums!