APIE LIETUVIŠKAS PASAKAS SU JŲ SEKĖJU LAIMUČIU VASILEVIČIUMI
Adelė: Pas mus svečiuojatės pirmą kartą, prašome prisistatyti mūsų laikraštuko skaitytojams.
Pasakorius Laimutis: Aš čia - nebe pirmąkart. Prieš pora metų dalyvavau ant Dijokalnio vykusiose mergaičių įvesdinimo apeigose. Tai vienintelė vieta Lietuvoje, kur tai atliekama.
Mano labai gražus vardas – Laimutis. Mane norėjo pakrikštyt Jurgiu, nes gimiau per Jurgį. Anksčiau, kai veždavo vaiką krikštyt, tai įdėdavo buteliuką šnapso. Mane krikštyt vežė tokia senmergė su senberniu. Kol nuvažiavo, tai jie susiglaudę tą buteliuką ir išdažė. Matai, kokie mano dantys reti, tai todėl, kad mano kūmai sėdėjo susiglaudę. Nuvažiavus, kunigas klausia: „Tai kokį vardą duosit?“. Kūmas ir sako: „Kažkoks labai gražus vardas, su arkliu susijęs.“ Jis , turbūt, galvojo apie Jurgį. Kunigas klausia: „O koks tavo arklio vardas?“. Ta kumelė buvo vardu Laima. Taip aš tapau Laimučiu. Visą gyvenimą nešioju vaikišką vardą, bet man užtai sekasi. Prisistačiau!
Adelė: Sekėte mums gražias mitologines pasakas, gal galėtumėte papasakoti, kaip jos atsirado Jūsų gyvenime?
Pasakorius Laimutis: Kai išėjau į pensiją, žiūriu - nebėr ką veikt. Paskaičiau šiuolaikinę grožinę literatūrą - nepatiko. Paskaičiau klasikinę - nepatiko. Paskui atsiverčiau vaikiškas pasakas – patiko! Vieną kitą žinojau, šiaip tai paskaitau. Pavyzdžiui, pas jus važiuodamas pasiruošiau dešimt pasakų apie milžinus. Teprireikė trijų. Tai va kiek kitam kartui turėsiu.
Adelė: Pakomentuokite plačiau apie mitologinių pasakų reikšmę jaunimo ugdyme?
Pasakorius Laimutis: Tai pačios seniausios pasakos. Tai atsakymai į pagrindinius klausimus. Pavyzdžiui, kodėl moteris būna tokio bjauraus charakterio. Visos pasakos duoda šmaikščius, sąmojingus atsakymus ir iškart lengviau gyvent pasidaro. O mitologija – labai svarbi, nes ne vieni mes šioje žemėje gyvename. Mes matome tik siaurą tarpelį mus supančio pasaulio, o visą kitą mes prisikuriame, prisigalvojame, ko nematome, ko nesuprantame. Žmonėms yra būdinga tikėt kažkokiu mitu. Aš tikiu lietuvišku mitu. Man patinka lietuviškos pasakos, ne vien mitologinės. Aš visokias pasakas mėgstu.
Adelė: Gal žinote Lietuvos mokyklos bendruomenę, iš kurios galėtumėme pasimokyti gražių etnokultūros puoselėjimo darbų?
Pasakorius Laimutis: Šiandien etnokultūros pamokos yra įterpiamos į kitas pamokas ir vaikai negauna etnokultūros žinių. Gal bus įvestos atskiros etnokultūros pamokos? Mes tol lietuviais būsim, kol žinosim savąjį mitą, savo pasakas, savo giesmes.
O Dijokalnio mitas – apie milžiną Dijo. Jis ypatingas, nes pasakos apie milžinus yra pačios seniausios. Tų pasakų turi tik sėliai ir skalviai.
O ar žinai, iš kur kilęs miesto Jurbarkas vardas?
Buvo du milžinai: Juras ir Barkus. Draugiški būdavo, žmonėms padėdavo. Jie žaisdavo per Nemuną mėtydami viens kitam kirvius. Ir vienąkart, kai metė kirvį - tik pokšt galvon, į kaktą su tuo kirviu. Milžinas - kabokšt ir guli negyvas. O kitas atsisėdęs ėmė verkt. Verkė verkė, kol Nemuną priverkė. Aplink pradėjo žmonės kurtis, gyvent ir tą vietą pavadino Jurbarku.
Adelė: Jūsų pasakos įdomios ir sekėte jas labai šmaikščiai. Ačiū!