INTERVIU SU DAILININKE SIGUTE CHLEBINSKAITE
Vieną gegužės ketvirtadienį Alizavos mokyklos pradinių klasių mokinai patyrė daugybę stebuklų, kuriuos jiems pateikė viešnios, atvykusios iš „Knygų šalies“. Vieną viešnią, dailininkę Sigutę Chlebinskaitę, pakalbino „Šratinuko“ žurnalistės: Adelė, Rusnė ir Samanta.
Interviu su dailininke Sigute Chlebinskaite
Rusnė: Esate kūrybinės studijos „Knygų šalis“ sumanytoja. Paaiškinkite mūsų laikraštuko skaitytojams, ką tai reiškia?
Sigutė: Sumanėme suburti „Knygų šalies“ bendruomenę, tam tikrą erdvę, kurioje galėtų susirinkti visi, kuriems patinka gyventi ir kurti knygų pasaulyje. Studija siekia supažindinti knygų kūrėjus ir jų skaitytojus bei pristatyti pasaulio istoriją per knygos formos virsmą. Gera prisiminti studijos pradžią, vienas iš renginių buvo Kęstučio Kasparavičiaus kūrybos pristatymas. Dailininkas tuo metu daugiausia iliustravo knygas Vokietijos leidykloms, tad daugeliui atrodė savaime suprantama, jog jis ir gyvena Vokietijoje. „Knygų šalies“ kūrybinės studija „Tu gali sukurti knygą“ surengė K. Kasparavičiaus pirmąją personalinę ekspoziciją Tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje dar 2002 metais, taip primindama apie puikų kūrėją. Netrukus po to atsirado ir Kęstučio autorinės knygos lietuvių kalba, prasidėjo naujasis K. Kasparavičiaus kūrybos etapas.
Samanta: Esame girdėję apie „Knygų šalies bičiulio pasą“. Kas tai?
Sigutė: Knygų šalies bičiulio pasas – tai Knygų šalies Naujų metų programa, kuri būna pristatoma Tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje. Ten kasmet keturias dienas vyksta Knygų šalies Naujų metų šventimas, šventę lydi kūrybinės dirbtuvės su Lietuvos ir užsienio knygų kūrėjais, žinovais. Vėliau su parengtomis edukacijomis keliaujame po Lietuvos regionus. Norime pasiekti gyvenančius regionuose, kviečiame kurti drauge. Studiją esame pristatę ir užsienyje - Ukrainoje, Gruzijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Belgijoje, Lenkijoje. Kiekvienas norintis tampa Knygų šalies bičiuliu, jam įteikiamas pasas su tuo metu rengiama programa.
Adelė: Esate visa galva pasinėrusi į Knygos meną. Kas sunkiausia ir kas maloniausia Jūsų darbe?
Sigutė: Galbūt sunkiausia būna sumanymams surasti reikiamą biudžetą. Knygų leidyba yra brangus malonumas. Lietuvoje leidžiami tiražai nėra dideli, o popieriaus ir spaudos kaštai kasmet brangsta. Dažniausiai tenka sumanymą adaptuoti pagal gautą biudžetą, tad kai kurios knygų vizijos taip ir lieka neišpildytos.
Rusnė: Turite daug bendraminčių pasaulyje, daug keliaujate. Papasakokite apie įsimintiniausią išvyką. Kokioje šalyje viešėjote? Ką gražaus regėjote?
Sigutė: Įsimintiniausios išvykos tos, kurios sujungia. Daug yra nutikę įstabių susitikimų, bet vienas iš mane labiausiai sukrėtusių pasimatymų tai kūrybinės valandos mirsiančių vaikų ligoninėje, Rabkoje, Lenkijoje. Ten reabilituojami vaikai turintys genetiškai paveldėtas mirtinas ligas. Jie visi išgyvena ilgiausiai iki 20-ties metų. Manęs paprašė susitikti su vaikais, kurių niekas nelanko. Vaikai ten gyvena atskirose palatose, po vieną, kad neapkrėstų vieni kitų, kad liga nepaūmėtų. Jei pieštukus panaudojo vienas vaikas, kitam jau jų duoti nebegalima. Kaskart kai prisimenu ten praleistą laiką, prisimenu berniuką ir jo sukurtą knygą, jo plačią šypseną ir stipriausią apkabinimą, kokį kada nors teko patirti.
Man gera matyti, kaip užaugo Knygų šalies bendruomenė, kaip vaikai kurie ateidavo studijon kaip svečiai, šiandieną jau yra mūsų talkininkai, savanoriai. O ir šiandien Alizavoje - nuostabioji Jovita. Kukli krištolinė mergaitė, puikiai perprato užduotį ir išsyk tapo mūsų asistentė, aiškindama bendraklasiams iškiliosios spaudos sriubos šaukštu technologiją. Gera matyti, kaip vaikai užsidega ir dalinasi kūrybine ugnele tarpusavyje. Tokios akimirkos yra dovana atminčiai. Geros emocijos ir „kuras” ateities susitikimams.
Samanta: Jūs minėjote, jeigu vaikas gali laikyti pieštuką, jis gali dalyvauti knygos kūrimo procese. Kaip tai suprasti?
Sigutė: Dirbtuvių dalyvis turi gebėti valdyti savo rankytes, tačiau esame dirbę ir su kūdikiais. Šios edukacijos paremtos genialaus japonų dizainerio Katsumi Komagata knygomis, kuomet su vaiku ieškai ryšio žvilgsniu, vedi jį per specialiai mažiesiems paruoštų knygų seriją “Little eyes” (Mažos akys). Iš tiesų puslapiai yra lyg galerija, kuomet viskas, kas juose įpiešiama tampa grožiu. Man pačiai labai įdomu surasti savo vaikystės knygas. Viena iš jų - „Mažasis princas“, dar nemokėdama skaityti ją varčiau ir kažką paraštėse kringeliavau. Tokia knyga užaugus tampa tikra brangenybe. Gera, kad tėvai ją išsaugojo.
Adelė: Kaip sekėsi dirbti mūsų mokykloje?
Sigutė: Vaikai turėtų būti labai laimingi galėdami čia mokytis. Nedidelės klasės, daug asmeninio dėmesio kiekvienam. Vaikai labai mandagūs. Nustebino, kaip jie moka klausytis ir stebėti. Palikome užduočių, tikimės išvysti savarankiško darbo rezultatus. Ačiū jų šeimoms ir mokytojams, direktoriui.
Rusnė: Jūsų palinkėjimai Alizavos mokyklos mokiniams?
Sigutė: Mums buvo labai gera čionai keliauti. Atsikėlusios saulei tekant žinojome, kad mūsų laukia Alizavos vaikai. Visas kelias buvo nutiestas žydinčiais rapsų kilimais ir žydinčiomis obelimis, gandrų būriais ir gervių porelėmis. Graži regėto kelio „Vilnius-Alizava“ knyga gautųsi. Tokia ji liks Knygų šalies atmintyje.
Lai mokiniai užaugę niekada neužmiršta šito stebuklingo krašto. Tegul puoselėja šitą nuostabiai pražydusį kampelį, lai iš naujo po daugelio metų apkabina tas obelis, kurios jau šiandien byloja apie užaugintas kartas ir toliau puošia mokyklos kiemą. Tegul jie siekia ir pasiekia visko, apie ką širdyje svajoja.
„Šratinuko“ žurnalistės: Ačiū už gražius žodžius apie mus. Ačiū už interviu! Sėkmės Knygų šaliai!
Sigutė: Dėkojame visiems šir-din-gai!