INTERVIU SU LEKTORE LIDIJA LAURINČIUKIENE
Balandžio 5 d. Alizavos mokykloje viešėjo ypatinga viešnia - jaunųjų žurnalistų globėja, aukštųjų mokyklų lektorė, švietimo žurnalistė, asmeninio augimo trenerė - Lidija Laurinčiukienė.
Lektorė pažėrė šūsnį naudingų patarimų mokytojams, bibliotekininkams, tėvams, kaip dirbti su šiandieniniais vaikais.
„Šratinuko“ žurnalistės Adelė ir Ugnė pakalbino viešnią.
Laikraščio svarba mokykloje
Adelė: Prieš 15 metų organizavote Lietuvos mokyklų jaunųjų žurnalistų sąskrydį, kuriame dalyvavo ir alizaviečių „Šratinuko“ atstovai. Pasakykite, mokyklos laikraštis - tai demokratijos požymis ar suaugusiųjų pasaulio pamėgdžiojimas?
Lidija: Yra mokyklų laikraščių, kurie švenčia daugiau nei 100 metų. Įsivaizduokit, tie laikraščiai gyvavo 1883 – 1886 metais ir juos gimnazistai leido! Tokie laikraščiai buvo noras pabudinti žmones. O jeigu budini žmones, vadinasi kvieti juos mąstyti, o jei kvieti juos mąstyti, vadinasi skatini demokratiją. O ar suaugėlių kopijavimas? Aš manau, kad vaikai rašo daug įdomiau už suaugusius.
Adelė: Ar reikalingi mokyklų laikraštukai šiandien?
Lidija: Taip, jie reikalingi. Tik aš žinau, kad labai daug laikraštukų iš popierinių pasidarė skaitmeniniais ir jie dabar operatyvesni, nes labai greitai galima paruošti medžiagą - čia pat. Iš daržo – ant stalo. Kai kas jau sako, kad popierius yra per brangus. Nors pačiupinėti laikraštį yra labai įdomu.
Laikraštis - galingas ginklas
Ugnė: Jūs teigiate, kad laikraštis yra ginklas, kuriuo galima užmušti ne tik musę, bet ir žmogų. Pakomentuokite tai išsamiau.
Lidija: Jeigu žmogų „išpeizavosime“ t.y. aprašysime neteisingai, jį gali ištikti širdies smūgis. Įsivaizduokite dabar, jeigu direktorius kam nors ką nors pasakė. Jūs nugirdot ne ką jis pasakė, o ką kiti pasakė, kad jis pasakė. Ir mintis jau iškreipta. Ir vieną dieną jūs paimate ir išspausdinate, kad tas žmogus šioks ar anoks, jo net neatsiklausę. Tai direktorius už širdies susiėmęs sakytų: „Už ką?!“ Yra daugybė atvejų, kai laikraštyje, televizijoje ar radijuje neteisingai apšmeižtas žmogus suserga ir nebenori viso pasaulio matyt. Čia yra labai slidu, todėl, jei turi laikraštį, turi plunksną, turi diktofoną, turi turėt ir padorumą, kad savo piktom mintim neužmuštum žmogaus.
Aktualijų žvejyba
Ugnė: Gal žinote kokių superinių patarimų jauniems žurnalistams, kaip meškerioti aktualijas?
Lidija: Meškerioti galima visur, tik reikia turėt meškerę. O kas yra meškerė? Štai eini per Alizavą ir uodi, jauti kvapą. Kas dabar Alizavoje kvepia? Pradedi jausti žiedadulkių kvapą. Ir štai jums tema! Daugelis žmonių alergiški. Daugelis žmonių neturi laiko sustot ir pauostyt žiedų. Kiekvieną dieną reikia įjungt akis ir pamatyt tai, ko nemato kiti. Įjungt ausis ir išgirst tai, ko negirdi kiti. Užuost kitaip nei užuodžia kiti žmonės. Pačiupinėt kitaip, nei visi žmonės ir paragaut. Kiekvieną dieną įdarbinkit visus penkis savo pojūčius. Pratrini akis, praplauni ausis, prasičiupinėji visą kūną ir eini užuost pasaulio. Kiek naujienų čia yra! Jeigu žmogus nemato aplink save daugybės dalykų ir telaukia sensacijos, tai jis tėra vargšiukas.
Reikia keisti požiūrį į skaitymą
Adelė: Šiandien į mūsų mokyklą atvykote pravesti tėvams, bibliotekininkams ir mokytojams seminarą apie knygų skaitymą. Pasakykite keletą žodžių tiems, kurie negalėjo atvykti į seminarą.
Lidija: Pasakysiu labai žiaurią mintį. Mano kartos žmonės skaito knygas. O jūs? Galit neatsakyt, žinau, kad tik kartais. Mano kartos žmonės dažnai susiima už galvos ir sako: „A-ja-jai, dvi mergaitės, Adelė ir Ugnė, tik kartais skaito, a- ja-jai, kaip blogai!“. Bet, Adele ir Ugne, aš jums pasakysiu, jeigu tais laikais, kai mes buvome jūsų amžiaus, būtų buvę kompiuteriai, dar didelis klausimas, ką pirmiau mes būtume ėmę į rankas: knygą ar kompiuterį? Todėl žiūrėti taip kritiškai ir aiškinti, kad dabar jaunimas neskaito yra rizikinga. Jūs „googlinate“, jūs ieškote informacijos. Nėra taip, kad jūs užsilipdytumėte akis ir nieko neskaitytumėte. Jūs vartojate įvairių stendų informaciją. Jūs skaitote žinutes. Jūs skaitote tai, kas parašyta ant lentos. Iškyla kitas klausimas. Ką reiškia apsiskaitęs žmogus?
Mano močiutė, kuri buvo mokytoja, man sakydavo: „Vaikuti, nors tris puslapius per dieną turi perskaityt, nors prieš miegą.“ Ir aš turiu tą įprotį – trys puslapiai prieš miegą. Dabar skaitau labai įdomų romaną apie Amsterdame gyvenantį rašytoją, kuris yra ir rašytojas, ir vagis. Kuris pats vagia, pats rašo. Ir vakare man pasiskaito daugiau nei trys puslapiai, nes įdomu. Norisi nors vieną skirsniuką paskaityti. Aš galvoju, kad knyga įgauna visai kitą prasmę. Todėl, kad skaitmeniniame amžiuje, aš galiu turėti skaitmeninę knygą, kuri kelionėje užima labai mažai vietos. Bet mano namuose yra daug knygų, kurias aš išdovanojau mokyklų bibliotekoms, kad jos nestovėtų, kaip kokie pamėkliai, kad jas skaitytų kiti. Šiandien reikia ne kaupti knygas, o jomis mainytis. Dar šiandien kalbėsiu, ko reikia šiandieniniam vaikui. Aš manau, kad ne vien knygos. Jam reikia labai labai plataus požiūrio kampo, kad knygą paėmęs išmoktų ją greit paskaityt ir suprast kontekstą. Ar žinot, po kiek žodžių per minutę perskaitot? Pabandykite kada nors suskaičiuoti. O yra žmonių, kurie perskaito du tūkstančius žodžių per minutę! Jie skaito pagal tam tikras schemas. Mes šiandien aptarsime daug dalykų ir noriu, kad šitas susitikimas būtų požiūrių mainai.
Ugnė: Ačiū, kad mylite jaunuosius žurnalistus!
Adelė: Ačiū už įdomius patarimus!