INTERVIU SU KINO REŽISIERIUMI MARATU SARGSYAN
Lapkričio 9 d. Alizavos mokykloje vyko VĮ „Kultūrinių projektų centras“ projektas mokiniams „Kino busas“. Buvo surengtos dviejų kino filmų peržiūros su diskusijomis. 1-6 klasių mokiniai žiūrėjo prancūzų - belgų filmą „Mažasis Nikolia“, 7-10 klasių mokiniai - norvegų filmą „Velnių salos karalius“. Po filmų peržiūrų diskusijas su mokiniais vedė kino režisierius Maratas Sargsyan. „Šratinuko“ redakcinė grupė su svečiu bendravo prie apskrito stalo.
Interviu su kino režisieriumi Maratu Sargsyan
Rusnė: Esate labai įdomi, labai kūrybiška asmenybė. Pradėkime nuo to, kad esate armėnas. Kaip čia atsidūrėte ir kaip Jums mūsų Lietuva?
Maratas: Visai nebloga ta Lietuva. Gražus rūkas. Visą savaitę važinėju, atrodo, kad gyvenčiau debesyje. Labai gražu. Atvažiavau su seneliu pasižiūrėti Lietuvos ir... pasilikau. Senelis mums pasakodavo, kad yra tokia šalis, kurioje, jeigu užmiršai savo krepšį traukinių stotyje, tai ji gulės ten tris mėnesius, kol tu atvažiuosi jos pasiimti. Arba pasakodavo, kad Baltijos jūros pakrantė pripilta gintarų. Mes su broliu prizirzėme, kad atvežtų mus į Lietuvą pasižiūrėti. Tai buvo 1994 metai. Senelis dėl svarbių verslo reikalų ilgai nebegalėjo grįžti, taip mes ir pasilikome.
Rusnė: Dirbote televizijoje. Vedėte kulinarinę laidą „Skanus savaitgalis su Maratu“. Papasakokite apie darbą televizijoje.
Maratas: Televizijoje galima užsidirbti pinigų. Toje aplinkoje galima tik trumpai pabūti. Ten visi maivosi ir viskas yra netikra. Visos televizijos dirba tik tam, kad aprūpintų savo reitingus. Reitingai reikalingi, kad gautų reklamas. Kai visų tikslas tik toks, tai nieko gero tenai nėra. Televizijos pliusai yra tai, kad gauni labai daug dėmesio, pasidarai žvaigžde. Bet nuo to dėmesio pertekliaus man pasidarė koktu. Tai nuostabi mokykla, kurioje greitai gali tapti muilo burbulu. Savo muilo burbulą susprogdinau pats ir išėjau mokytis kino režisūros. Tai buvo smagus metas, kai prikrėtėme visokių nesąmonių. Gerai, kad tai ne kokia politinė laida buvo. Daug valgydavome, važinėdavome į svečius pas visokius žmones į kaimus. Laiką praleidau žiauriai smagiai, bet apie televiziją geros nuomonės neturiu.
Rusnė: Sukūrėte dokumentinį filmą apie kriminalinį nusikaltėlį Vidą Antonovą, visuomenei puikiai žinomą kaip seną daugiavaikį tėvą. Kaip sekėsi kurti šį filmą, ar patiko bendrauti su Antonovo šeima?
Maratas: Su Antonovu man labai patiko bendrauti, su jo šeima – taip pat. Bet tuo pačiu ir pavargau. Nes tai išskirtinė šeima ir geraja, ir blogąja prasme. Man labai patiko, kad šioje šeimoje nėra nė lašo alkoholio ir rūkalų. Viską, ką jie daro, jie daro savo sąmoningu protu. Antonovų šeimoje labai daug švelnumo ir žiaurumo, šilumos ir laukiniškumo, labai daug kraštutinumų, o tai man ir patiko.
Rusnė: Dalyvavote „Kūrybinių partnerysčių“ programoje, su mokiniais kūrėte dokumentinius filmus. Kokiose mokyklose dirbote ir kaip sekėsi?
Maratas: Su vaikais dirbu jau gal dešimt metų. Smagu, jei vaikas nori sužinoti kažką daugiau. Nepatinka abejingi vaikai. Tai, deja, realybė, kurią reikėtų keisti. Jeigu vaikams dar kažkas įdomu, išskyrus jų telefonus, man tada labai patinka. Man labai svarbu, ar tas vaikas gyvas, ar jis jau tik vaikščiojantis kūnas. Dažnai sutinku vaikų, kuriems niekas neįdomu. Visą dieną jie sėdi savo telefonuose. Tai man kelia siaubą.
Rusnė: Ar seniai dalyvaujate „Kino buso“ projekte? Kuo įdomi ši veikla?
Maratas: Įdomu, kad pamatau daugybę vaikų. Įdomu, kad turiu galimybę vaikus pamokyti kino meno. Labai svarbu, kad jie būtų auklėjami ne tik pigių serialų. Mūsų projekto metu vaikai išmoksta skaityti kiną, jį analizuoti. Jeigu dažniau dalyvautų, tai tų tuščių serialų iš viso nežiūrėtų. Man šis projektas labai patinka, kad turime galimybę prisidėti prie vaikų sąmoningumo auklėjimo proceso.
Rusnė: Kokie būtų Jūsų patarimai mėgstantiems kurti filmukus mokiniams?
Maratas: Reikia žiūrėti daug gerų filmų. Jų yra sukurta gana daug ir labai gerų, tik reikia juos pamatyti. Nebijoti kopijuoti gerus filmus. Būtinai bandyti. Daug daug bandyti, filmuoti ir montuoti.
Mokiniams labai patarčiau skaityti knygas. Ne todėl, kad tai toks geras užsiėmimas apie kurį šneka visi mokytojai ir tėvai. Kodėl reikia skaityti knygas? Štai, pavyzdžiui, jeigu kokius metus nevaikščiotum, o tik gulėtum, tau pasidarytų labai silpna, tu nebepaeitum. Tas pats ir su protu. Jį reikia nuolat treniruoti, reikia nuolat jam duoti užduočių. Jeigu kokia nors organizmo dalis nenaudojama, ji susilpnėja, o kai susilpnėja protas - žmogus tampa tik funkcionieriumi. Kvailas žmogus niekada neturės savo nuomonės. Jis bus tik įsakymų atlikėjas. Nuo knygų skaitymo protas didėja todėl, kad kai jūs skaitote, protas kuria vaizdus, kvapus, garsus, visą atmosferą. Kai protas užsiima tokia kūryba, jūs tampate žiauriai kietu. Knygą būtina skaityti, kad ir per prievartą, kad protas nebūtų bukas. O jeigu daug beskaitydamas pagauni dar ir gerą knygą, tai būna dar ir didelis malonumas.
Rusnė: Ačiū už gerus patarimus!