INTERVIU SU VAIKŲ RAŠYTOJU VYTAUTU V. LANDSBERGIU

Balandžio 23 d. Alizavos mokykloje viešėjo vaikų rašytojas Vytautas V. Landsbergis. Vieną pilietiškumo pamoką jis vedė salėje visiems mokiniams, kitą- gilesnę ir šiltesnę- „Šratinuko“ kūrybinės grupės nariams.

Daugiau susitikimo akimirkų čia.

Rusnė: Poetas, rašytojas, teatro ir kino režisierius, taip interneto erdvėje apibūdinamas Vytautas V. Landsbergis. Kaip prisistatote vaikams? Prisistatykite „Šratinuko“ skaitytojams.

Vytautas V. Landsbergis: Labiausiai norėčiau būti geru žmogumi. Tą stengiuosi išmokti daryti. Visi kiti pavadinimai: rašytojas, režisierius, dainininkas,- yra etiketės. Kartais Lietuvoje yra sakoma, kad kabina etiketes, geras ar blogas. Svarbiausia yra atpažinti žmogų, ne etiketę. Ar jis geras, ar nuoširdus, ar tikras? Tai yra mano siekiamybė. Paskui iš to tikrumo ir gimsta viskas. Ir tikros profesijos, tikri pasakojimai, pasakos, tikros dainos. Jeigu tu kažkuo apsimeti, tai vargu, ar sukursi kažką gero.

Rusnė: Sukūrėte daug nuostabių knygelių vaikams. O pats ar skaitote vaikiškas knygas? Jeigu taip, tai koks šiuolaikinis rašytojas jus žavi?

Vytautas V. Landsbergis: Skaitau tik tas knygas, kurios yra įvertintos literatūros specialistų, nes viską perskaityti neturiu laiko. Mane labiausiai domina fantastinė literatūra arba tokia literatūra, kurioje gausu visokių išsigalvojimų. Vaikų literatūroje šito yra labai daug. Man labai patinka Ilona Ežerinytė. Buvusi mokytoja pradėjo rašyti. Ji labai gerai rašo. Siūlau paskaityti jos knygelių. „Mažasis princas“ – knyga skirta ir vidiniam vaikui, ir suaugusiam - mane paskatino bandyti rašyti ir vaikui, ir suaugusiam. Rašydamas „Arklį Dominyką“ galvojau, kad tai gali būti knyga, kuri ir tėveliams šį bei tą duos.

Rusnė: Kurią savo knygelę patartumėte būtinai perskaityti?

Vytautas V. Landsbergis: Visiems siūlyčiau skaityti Gendručio Morkūno knygas. Tai geriausias Lietuvos vaikų rašytojas. Deja, miręs. Jo knygos yra ypatingo gražumo. O iš savų, siūlyčiau tokią, priklausomai, kokios tam žmogui reikia. Kai sutinku vaiką iš išsiskyrusios šeimos, kurio tėveliai nesutaria, nedraugiški, tai siūlau perskaityti „Berniuką ir žuvėdras“ ir išmokti tėveliams atleisti, suprasti juos, galbūt, pabandyti juos sutaikyti. Ši knyga parašyta pagal tikrą, labai sudėtingą istoriją. Kiek girdėjau, ji padeda vaikui suprasti, kad negalima teisti tėvų, kad jie irgi turi teisę būti laimingi, kad gali bandyti ieškoti laimingesnio buvimo. Vaikas kartais turi tapti suaugusiu anksčiau negu jam norėtųsi. Ta knyga yra apie tai. Aš labiau norėčiau, kad vaikai gyventų laimingai, kad džiaugtųsi ir krėstų nesąmones. Mano tos nesąmonių knygos yra „Rudnosiuko istorijos“, „Obuolių pasakos“, „Briedis Eugenijus“. Jos yra apie džiaugsmą, apie kvailiojimą, apie gyvenimo pilnatvę ir skirtos vaikams, kurie gyvena natūralią vaikystę ir natūraliai bręsta, be traumų. O jeigu jau yra traumų reikia skaityti psichoterapines knygas: „Berniukas ir žuvėdra“ būtent tokia knyga ir yra. Mano naujausia knyga „Iš gyvenimo laumių“ yra apie tėvų santykius. Kaip vaikams atrodo, kai tėvai nesutaria, kai girtuokliaujama, kai neieškoma bendro gražaus gyvenimo. Tada atsiranda laumė ragana, kuri viską sujaukia ir sugadina.

Rusnė: Šiandieniniai paaugliai gėdijasi liaudies dainų, nevertina savo šalies istorijos, nebrangina kalbos. Ką pasakytumėte jiems?

Vytautas V. Landsbergis: O tau, ar patinka liaudies dainos?

Rusnė: Aš tai privalau tuo domėtis, nes lankau muzikos mokyklą, mokausi muzikos istorijos ir daug sužinau apie tai, bet kartais pastebiu, kad bendraamžiai renginiuose dainuodami liaudies dainas nesijaučia laisvai.

Vytautas V. Landsbergis: O kai šiandien dainavome „Avižėla“, ar laisvai jautėtės?

Rusnė: Mes su draugėmis dainavome, buvo drąsiau.

Vytautas V. Landsbergis: Iš tikrųjų kiekvienam amžiui turi būti atrastas raktas, kaip ta daina ar istorija turėtų būti pateikta. Jeigu 10-12 metų vaiką pradėsi mokyti graudžių liaudies dainų arba jam kalbėsi apie labai skaudžius dalykus, jis to nesupras, jam bus neįdomu, nes jam dar per anksti. Lietuvių liaudies dainos yra labai rimtos, jos rašytos karo, ligos, tremties, mirties akivaizdoje. Reikia parinkti. Aš turiu tokių dainų, kaip pavyzdžiui „Avižėla“, kurios padeda vaikams pasijausti džiaugsmingai ir linksmai ir jie tada supranta, ir jau tada galima pradėt kalbėti apie rimtus dalykus, siūlyti rimtą partizanišką dainą. Aš tave labai suprantu, nes pats, kai baigiau vidurinę mokyklą, mokėjau tik tris dainas „Ant kalno mūrai“, „Ariau, ariau“ ir „Šalia kelio karčema“. Visos jos gana primityvios užstalės dainos, kai kurios netgi ne lietuviškos. „Ant kalno mūrai“ yra lenkiška daina. Man pasisekė, kad besimokydamas Vilniaus universitete, ieškodamas pramogų nuėjau pas Zitą Kelmickaitę į „Ratilio“ ansamblį ir netikėtai „užkaifavau“- atradau liaudies dainas, pamačiau, koks tai stebuklas. Mano namuose liaudies dainų niekas nedainavo, mano namuose grojo Čiurlionį ir kitus rimtus kūrinius. Jeigu ne noras padūkt, su panomis pašokt, į ekspedicijas važiuot, tai jų ir nebūčiau sutikęs savo kely. Mano vaikai nemėgsta liaudies dainų. Mes su žmona dainuojame ir koncertuojame, bet jų prašyti eiti kartu koncertuoti - neįmanoma. Bet jeigu jie staiga išgirsta, kad Ieva Narkutė, ar Andrius Mamontovas , ar kitas jų dievukas staiga uždainuoja, sako: „O-o-o!“ Nors tai ta pati daina, kurią aš gal dešimt metų dainuoju. Aš - ne autoritetas. Reikia sutikti tą sau patinkantį žmogų ir iš jo perimti. Tas žmogus yra tavo mokytojas, kuris pakėlė tavo meninį skonį. Liaudies dainos yra gana aukštas pilotažas. Man tenka važiuoti dirbti į onkologinius dispanserius, kuriuose gydosi labai sunkiai sergantys vaikai. Pamatai, kad vaikas, išmokęs labai rimtą dainą, prasmingą, apie amžinybę, apie Dievą, pasidaro ramus. Jis jau pajėgus tą dainą naudoti savo gydymui, nusiteikti pasveikimui. Tada jis pasidaro labai stiprus. Liaudies dainos yra labai stiprus ginklas. Kai viskas yra gerai, sakome: „Ai, čia yra nesąmonė! Aš ne koks nors senis, kad liaudies dainas dainuočiau!“ Mūsų mokyklose per mažai tam skiriama dėmesio. Reikėtų išmokti liaudies dainą išversti į vaikų kalbą. Jeigu atvažiuosi su elektrinėmis gitaromis, su gerais būgnais ir kokią gerą sutartinę parodysi, kaip ji skamba roko ritmu, visi sakys: „Vau-u-u!“. Todėl aš liaudies dainas dainuoju su gitara.

Rusnė: Jūsų palinkėjimai šimtametei Lietuvai.

Vytautas V. Landsbergis: Čia ne aš turėčiau linkėti. Jūs turėtumėte linkėti sau. Mes, ką galėjome, jau padarėme ir einame link saulėlydžio. Ką padarysite jūs? Tai yra pagrindinis rūpestis. Ar jūs priimsite Lietuvą? Ar tas Lietuvos skiepas prigis, ar bus atmestas? Aš baiminuosi labai paprasto dalyko. Kaip žmogus turi sielą, taip ir Lietuva turi sielą. Kai pajunti jos sielą, tada tampi lietuviu, tada įsimyli Lietuvą, tada gali eiti į partizanus, gali eiti mirti dėl Lietuvos. Bet jeigu nesutikai tos Lietuvos sielos, tada tau reikia Lietuvos kaip internato mokytojos, kuri duotų šiek tiek pinigų bandelei ir ledams, kuri sušelptų tave, bet Jai tu nieko negali duoti. Aš linkiu Lietuvai sutikti Lietuvos sielą. Penkiasdešimties metų okupacija mus išskyrė. Mes užmiršome, kaip Lietuva iš tikrųjų gyvena, kaip ji kalbasi su savo dainom, su savo saule. Tą išmokti yra labai sunku, nes vietoj Lietuvos sielos yra pakišta labai gerų dalykų: darbai užsienyje, mašinos, karjeros. Šie dalykai priverčia viską užmiršti. Tai tamsioji karalystė. Ji labai puošni, nes žiba auksu. Visi važiuoja į anglijas, amerikas ir galvoja, kad dabar tai jau žmoniškai pagyvensime. Kai koncertuoju Anglijoje ar Amerikoje, susirenka žmonės, bet jų akys labai liūdnos, nors jie atvažiuoja prabangiomis mašinomis, labai gražiai apsirengę, bet jie nebeturi Lietuvos sielos. Jie yra lyg išdavę savo mamą. Žinai, kaip sergančią savo mamą paliktum ir išvažiuotum: „Ai, sena, nebegraži, tegul numiršta, ne mano reikalas!“ Bet ant sąžinės lieka kažkoks negerumas ir sunkumas. Mama tai miršta, gal kaimynas kaip nors palaidos? Bet,o ką tu padarei, kad ji pasveiktų? Kai susitinki su ta Lietuvos siela, supranti, kad turi mamą išsaugoti, turi ją išgydyti, aprengti, papuošti, kad gražiai atrodytų. Linkiu pagydyti sergančią mamą. Ji buvo ištremta, suniekinta, išprievartauta. Mes darom, ką galim. Arba numirs, arba ne.

Rusnė: Ačiū Jums!