INTERVIU SU LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĖS AKTO ATSTATYMO SIGNATARU LEONU APŠEGA
Rusnė: Koks buvote mokinys? Ar vaikystėje, jaunystėje bent kiek nutuokėte, kad tokį svarų savo anspaudą prie Lietuvos istorijos pridėsite?
Signataras Leonas: Mokinys buvau aktyvus. Jau tada dalyvaudavau visokiuose būreliuose. Vaidinome pasaką „Vilkas ir septyni ožiukai“. Dalyvavau šokių kolektyve ir, atsimenu, kad iškovojome 1- ąją vietą Kupiškio rajone ir gavome dovanų patefoną. Buvau labai judrus ir nusiutęs. Jeigu jau kažkas kokį „šposiuką“ iškrės, tai direktorius Karuža jau ir pasižiūri, ar ne šitas „žalčiokas“ jau bus įkliuvęs.
Žiemą gyvendavome miestelyje pas pažįstamus žmones. Vakarais sugalvodavome mergaites pagąsdinti. Į burną įsidėdavome „batereikos“ lemputes, elementus - į kišenes ir uždegame, tada pabeldžiame į langą... O žviegimas, o spiegimas!
Mokytoja rašydavo su plunksna, kurią vis padažydavo į rašalinę. Rašo rašo ir vis – bakst į rašalinę. Pririšome siūlą prie rašalinės ir traukiame pamažu. Mokytoja- bakst ir nė nežiūri į rašalinę, bakst..... plunksna nerašo. Tada pasižiūri, kad rašalinė į šoną nuvažiavusi.
Turiu tokią gyslelę. Man patinka būti lyderiu.
Rusnė: Ar mėgote skaityti knygas? Koks buvo Jūsų skaitymo džiaugsmas?
Signataras Leonas: Taip. Mano buvo perskaitytos visos knygos, kurias liepė lietuvių k. mokytoja Vaičekauskaitė. Ir S. Neris, ir P. Cvirka, ir Maironis. Visi romanai, visi rusų rašytojai. Nebūdavo knygų. Gaudydavome tada vadinamą geltonąją spaudą- tai Zola raštai. Labai daug knygų prisipirkau. Namuose turiu didžiulę biblioteką. Ir dabar dar labai mėgstu knygas skaityti. Kai užlipu į savo kambarį, tai žmona ir pasigenda.
Labai mėgstu poeziją. Justino Marcinkevičiaus kūrybą. Labai patinka Salomėjos Nėries eilės.
Tada nebuvo net radijo. Tai knygos buvo viskas. Labai įsijausdavau jas skaitydamas. Skaitai T. Main Rido „Raitelį be galvos“ ir įsivaizduoji... Miškas, pasigirdo kanopų taukšėjimas... taip įsijauti, kad, atrodo, kad tikrai atjoja tas raitelis be galvos... Dabar vaikai skaitydami nebeįsijaučia. Žinoma, mėgdavau ir aš, kai kur išmesti gamtos aprašymus.
Rusnė: Pasakykite ką nors tiems, kurie šiandien labai tingi mokytis?
Signataras Leonas: Šiandien mums labai trūksta statybininkų, traktorininkų, valytojų. Tai labai neblogos specialybės, bet jos neleidžia žmogui tobulėti. O jeigu tu dirbi inžinieriumi, programuotoju, mokytoju, tu turi galimybę tobulėti, išreikšti save, kilti karjeros laiptais, po pasaulį pasivažinėti. Norint po pasaulį pasivažinėti reikia ką nors žinoti ir kalbą mokėti. Jeigu norite mus aptarnauti: virti kavą, daryti skanius suktinukus, vairuoti pas ūkininkus traktorių, kasti grūdus, prašom, niekas nedraudžia. Tačiau mokslas suteikia galimybę pakilti į kitą lygį. Tiesa, be mokslo nepavairuosi ir šiuolaikinio traktoriaus, nes ten viskas kompiuterizuota. Smegeninė yra tam, kad būtų treniruojama. Mes tepanaudojame tik kelis procentus. Jaunas žmogus turi tobulėti, siekti aukštesnių tikslų. Mūsų ateitis- tik aukšto išsilavinimo žmonės. Konstruktorių, programuotojų Lietuvai reikia. Kas tingi- tas turės dirbti paprastą sunkų fizinį darbą.
Rusnė: Ačiū už pokalbį!