Jauni žmonės turi žinoti tiesą

„Šratinuko“  kūrybinės grupės narės, Akvilė ir Kamilė, pakalbino birželio 14 dieną Gedulo ir vilties dienos renginyje dalyvavusią Korneliją Jankauskaitę, politinio kalinio Juozo Jankausko giminaitę, tremtinio Jono Jankausko dukrą.

Akvilė: Ką Jums reiškia Gedulo ir vilties diena?

Kornelija: Buvo ištremti mano tėveliai, ir dėdė, ir teta. Visada susimąstau, visada prisimenu. Stengiuosi šią žinią perduoti ateities kartoms, nes tai gali pasikartoti. 2015 metais buvo pastatytas spektaklis apie mano mamą, politinę kalinę, apie išgyvenimus tremtyje. Reikia apie tai kalbėti, prisiminti. Jaunoji karta turi žinoti apie tragiškus nekaltų žmonių išgyvenimus.

Kamilė: Kokie ryškiausiai įstrigę tėvelių pasakojimų prisiminimai apie tremtį?

Kornelija: Mamytė kalėjo Kazachijos respublikos Smėlynų lageriuose. Ten buvo labai sunkios sąlygos. Reikėdavo keltis 4 valandą. Stiklinė karšto vandens ir 600 gr. juodos duonos dienai. 6 valandą jau turėdavo būti prie vartų, kur skirstydavo darbus. Moterys ir vyrai buvo laikomi atskirai. Kalbėtis buvo draudžiama. Už tai buvo galima pakliūti į karcerį. Pievose, pro kurias varydavo kalinių koloną į darbą, vasarą sužydėdavo gražios gėlės, tačiau tų gėlių net paliesti neleisdavo. Sargybiniai nuolat rėkavo: „Žingsnis į kairę ar į dešinę, šaunam be perspėjimo!“ Moterys taip norėdavo prisiliesti prie tų gėlių. Kalinių tarpe buvo viena šešiolikmetė, tai jai leisdavo pasiskinti gėlių. Prisiskynusi glėbį, ji dalindavo po gėlę kitoms moterims. Mamytė pasakodavo, kad palaikyti gėlę rankoje būdavo pati didžiausia šventė.

Dar mama pasakojo, kaip pusė metų ją tardė. Kartą neištvėrusi ir pasakiusi, vežkit mane į įšalą. Tardytojai tik nusikeikė ir uždarė 10 dienų į karcerį. Buvo lapkričio mėnuo, o ji buvusi tik su suknute ir bateliais. Tamsu, šalta. Duodavo tik vandens ir duonos. Kai ją nuvarė į prausyklą, pamatė, kad visas kūnas išmėtytas votimis. Prausykloje radusi stiklo šukę norėjo nusižudyti, nes nebematė prasmės, aplink buvo vien tik melas. Staiga stiklo šukėje suspindo saulės spindulys ir ji prisiminė mamą. Pagalvojusi, kaip bus po to sunku mamai, nepakėlė prieš save rankos.

Akvilė: Jūsų dėdė Juozas Jankauskas organizavo politinį pasipriešinimą prieš tuometinę valdžią, buvo nuteistas sušaudyti, bet Karagandos kasyklose įkūrė politinių tremtinių pogrindžio organizaciją. Iš kur tokia drąsa?

Kornelija: Drąsa išauga su motinos pienu. Harmoningi santykiai šeimoje. Visi mėgo dainuoti. Broliai palaikė seserį, sesuo - brolius. Meilė Tėvynei. Drąsą duoda Žemė, duoda šeima, tėvai, aplinka, kurioje augi. Tokia buvo jo prigimtis. Jis kovojo ir gynė savo mielą ir brangų kraštą Grincagalę, Kupiškį, Alizavą. Jis kovojo už kiekvieną takelį. Jis žinojo dėl ko kovoja. Jam labai brangus buvo šis kraštas. Jis ir Kristų prie Alizavos bažnyčios pastatė tremtinių atminimui. Jis visą laiką stengėsi čia atvažiuoti, palaikė ryšį su Akvile Marcinkevičiūte (Balziene).

Kamilė: Kuo Jūsų nuomone jaunimui svarbūs šie prisiminimai?

Kornelija: Žinoti tiesą yra labai svarbu. Sovietų Sąjungos didžiulė propaganda ilgą laiką bandė nuslėpti nusikaltimus. Ir šiandien tas pats vyksta. Nusikaltimai Ukrainos kare bandomi nuslėpti, iškreipiama tiesa. Jaunimui būtina žinoti savo krašto istoriją, kad iš ten pasiimtų stiprybės, dvasinių jėgų. Bet kuris bet kada gali patekti į kokią bėdą ir kaip atsparą reikia žinoti savo tautos istoriją. Reikia žinoti, kad žmogus gali labai daug atlaikyti. Kuo žmogus daugiau žino, tuo stipresnis.

Akvilė ir Kamilė: Ačiū už nuoširdžius prisiminimus ir patarimus. Sėkmės Jums!