PAVASARIS PILNAS ATRADIMŲ
Manęs tu stebint nenustoji -
Kas kartą kitą kilimą pakloji,
Ir kaip tokios grožybės nemylėt,
Kaip viską pamatyti man suspėt?
Leonas Litvinavičius
Saulėtą balandžio šešioliktosios dieną keliavome aplankyti legendinio Dijokalnio. Per apartas dirvas, per nukirstų medžių išvartas, per didžiules balas gabeno mus Vladas Užtupas su savo garsiuoju visureigiu. Arba pėsčiomis, arba visureigiu – kitaip Dijokalnis nepasiekiamas. Buvęs žvyrkelis „Vabalninkas – Kupreliškis“ išniaurotas traktorių vėžų.
Kelionę paskatino Leonas Litvinavičius, „Protėvių paveldo“ grupės moderatorius. „Protėvių paveldas” - tai grupė siekianti išsaugoti baltiškas išlikusias iš praeities žinias, papročius, archeologinį ir gamtinį palikimą, taip pat ieškoti dar neatskleistų tautos praeities paslapčių. Leoną lydėjo Alma Pustovaitienė, Kupiškio r. etninės kultūros plėtros tarybos pirmininkė ir Vytis Zavackas, rajono kultūros paveldo vyr. specialistas.
Išvirtusius iš visureigio (važiavome gulomis) pasveikino mėlynosios miško akytės – žibutės. Mėlynavo visas Šešupio šlaitas. O šalia – dar vienas gamtos stebuklas - žiedeliais apsipylęs žalčialankis - nuostabiai gražus, bet mirtinai nuodingas! Dijokalnio rodyklė rodė kelią link protėvių šventvietės. Suradome greitai.
Dijokalnis pasitiko švytintis saule. Smėliukas ištryptas miško žvėrių. Nuokalnėje – kelios olos. Gal lapių, gal usūrinių šunų? Alma papasakojo svečiui garsiąją legendą apie gerąjį Dijoką. Stovėjome ant milžino kapo. Kalbėjomės apie prosenelių papročius: mergų ir užkurių įšventinimus. Aukuro pelenai priminė neseną lankytojų vizitą. O kur tas garsusis trikamienis uosis? Susilenkę, kad eglišakės nebraižytų veidų, ėjome ratu aplink kalną per miško brūzgyną. Ir Leonas sušuko: „Radau!“. Vaizdas sukrėtė. Didingas medis gulėjo šaknimis į viršų, jo trys stori ir ilgi kamienai nusitiesė gilyn ir tolyn į mišką. Štai kas nutinka, kai neskiriame dėmesio gamtos paminklams. Uosių liga pakirto šį gražuolį. Leonas paliko duonos miško vėlėms.
„Protėvių paveldo“ puslapyje Leonas Litvinavičius parašė, ar žinote, kad žibuoklių žieduose klesti civilizacija?
„Štai žymus brazilų mokslininkas, profesorius, žemiškų ir nežemiškų gyvybių tyrinėtojas, Rogrigesas Seržas de Barbosa Fernandesas Garcia Lopesas de Espinoza Markesas Pablas de la Fuente gi de la Aspilqueta, padarė stulbinantį atradimą - gėlių žieduose gyvena mažučiai žmogeliukai, tikslios, sumažintos mūsų kopijos. Profesorius Rodrigesas.... ir.t.t., pavadino juos Nektarinaičiais. Jie daugybę kartų mažesni už Kaukučius ar nykštukus, bet jie mąsto, myli, augina vaikučius ir stato kilnojamus būstus. Tai klajoklių tauta, jie atsibunda pavasarį, kai pražįsta žibuoklės, o kai jos nužydi, jie kraustosi į kitų gėlių žiedus, ir taip iki šalčių, kol vėl sustingsta žiemai kartu su gėlėmis.
Jie labai jautrūs, todėl negalima garsiai kalbėti, juoktis ar skleisti kitus garsus šalia žydinčių gėlių, ypač žibučių, nes šiuo metu jie gimdo ir augina mažylius. Jiems bet koks mūsų skleidžiamas garsas primena garsų griaustinio trenksmą, mušamą būgną prie pat ausies ar atlekiančio traukinio barškėjimą.
Taip pat negalima mindyti žiedelių ir, šiukštu, jų skinti, nes taip jūs sugriausite jų būstus, išardysite šeimas ir pasmerksite ilgai vienatvei ir mirčiai daug mielų, mažyčių Nektarinaičių.
Mylėkime ir saugokime juos!“