INTERVIU SU TEATRIUKU
Rugsėjo 4 d. Alizavos mokyklos sode įvyko „Teatriuko“ spektaklis „Žalia gyva“.
Interviu su teatro „Teatriukas“ aktoriais: Dalia Mikoliūnaite ir Žilvinu Ramanausku
Rusnė: Vakar visi šventėme mokslo ir žinių dieną. Ar prisimenate savąsias Rugsėjo 1- ąsias? Kuo skiriasi šiandieninės Rugsėjo 1- osios nuo anuometinių?
Dalia: Aš užaugau Biržuose. Puikiai atsimenu savo Rugsėjo 1-ąją. Buvo tradicija, kad dvyliktokai veda pirmokus. Mane vedė tokia labai labai graži dvyliktokė ( man taip atrodė). Paskui ji tapo dramos teatro įkūrėja Biržuose ir mano mokytoja. Ji mane suvedė su Teatru. Prisimenu, kad visada Rugsėjo – 1-osios būdavo šviesios, saulėtos, su daug gėlių. Kiekvienam žmogui – tai didelė šventė. Tokios jos yra ir šiandien.
Rusnė: Labai laukėme Jūsų spektaklio, nes „Teatriuko“ pasirodymai - labai žavūs, smagūs, muzikalūs. Pasakykite, kuo ypatingas šis spektaklis? Ką turėtų suprasti vaikai, jį pažiūrėję?
Dalia: Spektaklis „Žalia gyva“ yra rimčiausias iš visų „Teatriuko“ spektaklių, nes gana rimta tema – Lietuvos istorija. Kaip ją pateikti vaikams suprantamai ir žaismingai, ir per 45 minutes? Labai ilgai jį statėme, daug dirbome. Mums padėjo profesionali komanda: režisierė Anė Sanklodaitė, scenografė Giedrė Brazytė ir kiti. Norėjome, kad vaikams būtų ir smagu, ir kad kartu būtų stiprus edukacinis momentas. Manau, kad mums tai pavyko. Bandėme išlaikyti „Teatriuko“ stilių: kad būtų ir humoro, ir betarpiško bendravimo su publika.
Žilvinas: Visi „Teatriuko“ spektakliai ypatingi tuo, kad atiduodame visas jėgas, matome vaikus, bendraujame su jais. Per dvidešimtį darbo „Teatriuke“ metų drąsiai galiu teigti, kad visada turėjome sąžiningą požiūrį į savo darbą, nors gal vieną kartą pasisekdavo geriau, kitą - prasčiau.
Rusnė: Spektaklį „Žalia gyva“ rodote ir Lietuvoje, ir užsienio lietuvaičiams. Kuriose vietose labiausiai sekėsi vaidinti ir kodėl?
Žilvinas: Skiriasi publika, kai yra vien vaikai ir kai yra tėvai ir seneliai. Geriau, kai „Žalia gyva“ žiūri visa šeima: ir tėveliai, ir močiutės, ir seneliai. Net dviejų metukų žiūrovai sėdi. Įdomu, ką jie supranta? Ko gero, jie supranta netgi daugiau, nes mažiesiems reikia patirti pasaulį, išmokti perimti iš pasaulio viską: garsus, kvapus, vaizdus, emocijas ir kt. Todėl labiau mėgstame, kai spektaklį „Žalia gyva“ žiūri visa šeima.
Dalia: Užsienio lietuvių bendruomenės labai džiaugiasi, nes „Teatriuko“ spektaklis jiems – Šimtmečio renginys. Dalyvauja visos šeimos.
Žilvinas: Užsienyje patriotiškai elgtis pradeda net ir tie lietuviai, kuriems gyvenant Lietuvoje labiau rūpėjo pinigai, o ne Lietuva. Ten jie labai myli Lietuvą, dalyvauja lietuviškoje veikloje. Emigravę, patys kuria lietuviškas bendruomenes ir tai daro dėl savo vaikų.
Dalia: Žmogus dažnai nevertina to, ką turi šalia. Meilė Lietuvai padidėja emigravus.
Rusnė: Gal buvo kokių linksmų nutikimų bevaidinant?
Dalia: Buvo! Spektakliui „Žalia gyva“ dviejuose epizoduose reikia obuolių. Kai visur randi, tai ir nebesirūpini iš anksto. Nuvažiuoji: „Oi, reikia dviejų obuolių!“ Čia pas jus tai gerai buvo, nusiskynėme nuo obels, labai gražu. Nuvažiavome į vieną renginį Prienų rajone. Sakome, kad spektakliui reikia dviejų obuolių. Sako: „Neturime.“ Gal kriaušių, slyvų, ar ko nors panašaus? Jie nieko neranda. Sakome: „Negali būti! Kaip mes vaidinsime? Net dvi scenos, kai reikia valgyti obuolį!“ Pradedame vaidinti, o jie vis nieko neranda. Paskui atneša duonos. Tai reikėjo vaidinti, kad suvalgė kirmėlę duonoje. Buvo labai keista, bet man nepatiko vaikui demonstruoti, kad duonoje yra kirmėlė. Kažkokia nesąmonė. Tai buvo rimta pamoka, kad viską reikia vežtis kartu su savimi, nes ne visur gausi obuolių.
Rusnė: Ar dažnai bendraujate su vaikais po vaidinimų?
Žilvinas: Bendraujame visada. Labai jaučiasi skirtumas, kokie buvo vaikai prieš dvidešimtį metų ir dabar. Anksčiau jie buvo susikaustę, tokie pilki. Šiandieniniai vaikai nesigėdija pasakyti, kad spektaklis buvo geras. Ateina koks pirmokas ir sako „Tu gerai vaidinai!“. Kita mergaitė sako: „Noriu apsikabinti“. Prieš 15- 20 metų negalėjai nė pagalvoti, kad taip bus.
Dalia: Vaikai šiandien labai išlaisvėję.
Rusnė: Kaip paminėsite savo kūrybinės veiklos dvidešimtmetį?
Žilvinas: Važiuosime į Jungtines Amerikos Valstijas, stovėsime ant Grand Canyon (juokiasi) ir minėsime, minėsime kartu su savo vaikais. Nes vaikų palikti 5 savaitėms negalime, todėl važiuosime visa šeima.
Dalia: Planuojame apžvalginį straipsnį. Norėtųsi, kad ir širdy būtų šventė, bet kol kas to dar nėra.
Žilvinas: Aš dar svajoju per tuos dvidešimtuosius metus įrašyti „Teatriuko“ dainas iš visų spektaklių gyvai gamtoje. Vis trūksta laiko, nes mes esame mažas kolektyvas, neturime asistentų. Patiems reikia nešti dekoracijas, taisyti pradilusius batus ir t.t.
Rusnė: Ir dar pasakykite keletą palinkėjimų „Šratinuko“ skaitytojams?
Dalia: Aha! O kiek „Šratinukui“ metų? Aštuoniolika!? „Šratinukas“ irgi užaugo. Linkiu, kad ir toliau gyvuotų, kad atsirastų vis naujų ir naujų žurnalistų!
Žilvinas: Linkiu, kad nepritrūktų moksleivių - „Šratinuko“ skaitytojų. O skaitytojams linkiu būti laisviems, nevienodiems, išdykusiems, prisigalvoti visokiausių įdomybių!
Dalia: Ir stengtis jas įgyvendinti!
Rusnė: Ačiū už interviu. Nuoširdžiai ačiū už įsimintiną spektaklį. Ir iki kitų susitikimų!
Dalia: Iki!!! Mylim Alizavą!
Žilvinas: Bučkis, bučkis, bučkis!