Šiurpios istorijos 3

Kraupus miškas

Vieną šiltą rudens vakarą, grįžęs iš darbo, vyras išėjo į mišką pasidairyti, kur kokį medį reiks kirsti malkoms. 
Buvo graži bobų vasara. Ant pievų driekėsi voratinkliai, miško krūmai ir medžiai irgi buvo apraizgyti tankiais voratinkliais. Bežingsniuojant mišku vyro dėmesį atkreipė keistokas medis. „Šitą reikia pasižymėti, būtinai nusikirsiu,“ – pamanė ir užsimojo kirviu... 
Tada prasidėjo... Kiek kartų vyras kirto, tiek kartų medis didėjo, augo. Medžio šaknys lindo iš žemės ir raitėsi aukštyn. Iš medžio nejaukiai šnarėdami ėmė kilti šikšnosparniai, virvėti visokių dydžių juodi vorai. Medkirtys bandė atbulas trauktis atgal, tik jo kojas apraizgė medžio šaknys. Suspaudė, susuko ir pradėjo tempti gilyn. Vyras ėmė rėkti, šaukti. Gal kas išgirs, atskubės pagalbon. Bet tik šaižus aidas kartojo jo klyksmą. Miške nebuvo kam padėti...
Iš kažkur išniro didžiulis paukštis. Šaižiai sukliko ir pakilo aukštyn. Vyrui po kojomis ėmė drebėti žemė. Jis nuslydo į gilų griovį. Juto, kaip kažkas nesustodamas jį tempia vis gilyn ir gilyn. Iš baimės žmogus neteko sąmonės...
Atsipeikėjęs pamatė, kad guli įsuktas į didžiulį voratinklį. Į jį lėtai ropojo didžiulis voras raudonomis akimis. Prisiartinęs suleido aštrius nagus į žmogų ir, murkdamas iš malonumo, ėmė sotintis šio krauju...
Nuo to laiko niekas medkirčio daugiau nei matė, nei girdėjo. O gal jo išvis nebuvo? Bet žmonės kalba, kad šiurpiame miške iš tikrųjų yra keistokas medis.

Ineta Kucinaitė,
Kupiškio r. Alizavos pagrindinės mokyklos jaunųjų žurnalistų būrelio narė