Šiurpios istorijos 2

Velnio prakeiksmas

Tą dieną, kaip įprastai, Raminta iškeliavo pas savo babą. Mergaitės dėmesį atkreipė neįprastai raudonas dangus. „Koks ankstyvas saulėlydis...,“ – pagalvojo Raminta.
Žingsniuodama minkštu pievos takeliu, mergaitė pajuto po kojomis kažkokį kietą daikčiuką. Prie jos bato pado buvo prilipęs nedidelis baltas žaidimų kauliukas. „Iš kur jis čia pievoje atsirado?“ – pasvarstė Raminta ir įsidėjo kauliuką į megztuko kišenę.
Pas babą Raminta viešėjo iki vėlyvo vakaro. Baugiai atrodė keistai raudoni debesys. Pakilo vėjas, darėsi šalta. Mergaitė stipriau susisiautė megztuką ir susikišo rankas į kišenes. Kišenėje, kurioje buvo kauliukas, ji užčiuopė kažką slidaus. Ištraukusi kauliuką, pastebėjo, kad iš jo raitosi juodas šliužas. Raminta suklykė iš siaubo...
Kauliukas traukėsi, mažėjo, o tamsus gleivėtas gyvis augo, raitėsi, plėtėsi. Išryškėjo jo penkios kojos, velniškas veidas ir uodega. Gyvis bemat apsivyniojo apie Ramintą ir sušnypštė: „Greitai ridenk kauliuką, kol jis nepranyko! Jei išridensi vienetą, išsigelbėsi. Parnešiu tave namo. Jei išpuls didesnis skaičius, tau – galas! Tempsiuos tave pragaran....“
Mergaitė drebančiom rankom paėmė gleivėtą kauliuką ir parideno... Staiga pakilo didžiulis vėjas ir nunešė kauliuką tolyn į pievą. Raminta  nieko nebematė. Praradusi viltį, ji ėmė graudžiai raudoti.
„Raminta, pabusk! Tu turbūt košmarą sapnuoji, kad rėki ir verki per miegus,“ – mergaitę pažadino sesė. 
Mergaitė pramerkė akis. Ji gulėjo savo lovoje, bet jautė, kad tai nebuvo sapnas. Dabar velnio prakeiksmas ją persekios kiekvieną naktį, kol neatras pievoje nupūsto kauliuko. Kažin kokį skaičių ji išrideno?...

Vakarė Baliūnaitė,
Kupiškio r. Alizavos pagrindinės mokyklos jaunųjų žurnalistų būrelio narė