POKALBIS APIE KINĄ IR NEATRASTUS TALENTUS

2021-2022 mokslo metais Alizavos pagrindinės mokyklos 9 ir 10 klasių mokiniai dalyvavo kultūrinių intervencijų projekte „Istorijos. Vaizdais ir garsais“. Dokumentinio kino pagrindų mokinius mokė kūrėjos – kino režisierės Živilė Mičiulytė ir Aistė Žegulytė. Gegužės 25 dieną įvyko projekto rezultatų – mokinių sukurtų vaizdo ir garso istorijų pristatymas. 
 „Šratinuko“ žurnalistės Evelina ir Gabija kalbėjosi su kino mokytojomis Aiste ir Živile.

Gabija: Kaip jaučiatės pabaigusios projektą Alizavos pagrindinėje mokykloje?
Aistė: Aš tai labai gerai. Žiauriai gerai!
Živilė: Aš irgi žiauriai gerai. Ypač, kai tokia graži mokslo metų pabaiga. Nuoširdžiai sakau, nesitikėjau, kad čia tiek žmonių susirinks, tiek daug. Tai nuostabus užbaigimas. Ir visi metai buvo nuostabūs.

Evelina: Ar patenkintos mūsų kūrybiniais darbais?
Živilė: Tikrai taip. Ypač esu patenkinta, kad jūs labai patobulėjote. Pačios gal prisimenate, kokie buvo tie pirmieji jūsų kadrai.
Evelina ir Gabija: ( juokiasi) Prisimenam...
Aistė: Po paskutinio mūsų susitikimo Vilniuje, atrodo, kad jūs viską supratote ir padarėte labai gerai. Labai svarbu nebijoti bandyti, suklysti ir galiausiai atrasti tai, ką nori padaryti. Tai buvo jūsų ieškojimas su gražia pabaiga.
Živilė: Man patiko, kad jūs visi labai entuziastingi. Būna juodesnių dienų, kai nesinori nieko ir sakai: „Aš nemontuosiu, nedarysiu“, būna. Svarbiausia, kad nugalėjo noras „DARYTI“ ir visi puikiai dirbo. Darbas gerėjo su kiekvienu mėnesiu.

Gabija: Girdėjome, kad projekte „Istorijos. Vaizdais ir garsais.“ dirbote ir su kitomis Lietuvos mokyklomis. Su kokiomis?
Živilė: Aš dirbau Vytauto Didžiojo universiteto Ugnės Karvelis gimnazijoje. Mes kūrėme dokumentinius filmus tik šiek tiek kita tema.
Gabija: Kokia?
Živilė: Tema „Erdvė“. Panaši į jūsų, bet šiek tiek abstraktesnė.
Aistė: Aš dirbau Šilalėje, Dariaus ir Girėno progimnazijoje. Mes darėme fotoistorijų pasakojimus. Rytoj bus parodos atidarymas.

Evelina: O kokius filmus esate sukūrusios jūs pačios, kuriuos rekomenduotumėte mūsų amžiaus paaugliams.
Aistė: (juokiasi) Mes galim rekomenduoti ne savo sukurtus. Aš tik vieną ilgo metro esu sukūrusi.
Živilė: Aš irgi vieną ilgo metro ir keletą trumpų. Nežinau, ar jūsų amžiui tai tiktų. Rekomendacijas mes atsiųsime į elektroninį paštą.

Gabija: Jūsų nuomone, ar reikalingi mokykloms kultūrinių intervencijų projektai?
Aistė: Aš manau, kad žiauriai reikalingi vien dėl to, kad padeda kai kuriems žmonėms atsiskleisti. Pavyzdžiui, man yra sunku kalbėti žodžiais, rašyti tekstą. Bet man vaizdinė kalba, tiek fotografijos, tiek kinas, padeda atsiskleisti ir atrasti santykį su pasauliu, su kitais žmonėmis. Kino kūrimas yra komandinis darbas. Šitose dirbtuvėse mes išmokstame dirbti komandoje. Labai svarbu, kad galutinis filmukas yra mūsų visų darbas.
Živilė: Kartais vaikai net nežino, kokį jie turi talentą. Kiną dar retai jie būna išbandę. Muzikos pamokos mokykloje yra, dailės - yra, o kino pamokos - retenybė. Vaikai net negali žinoti, kad turi talentą kinui. Talentą pamėgti žiūrėt filmus. Aš manau, kad tikrai naudinga. O kaip jūs manot?
Juk jūs tai išbandėte per šiuos metus.
Gabija: Aš manau, kad gyvenime tai kažkur pravers. Aš kai kūriau buvau net pikta, o dabar jau gailiuosi, jog baigėsi projektas. 
Aistė ir Živilė ( juokiasi)...
Evelina: Po to, kai paskutinį kartą grįžome iš Vilniaus, dirbome labai ilgai. Net keturias valandas prie kompo. Taip pavargau. Bet paskui buvo labai gerai, kai žinai, kad viską pabaigei.
Živilė: Va, va! Čia dar ir kantrybės pamokymas. Ypač su dokumentika, kur reikia daug sėdėt, daug filmuot, daug montuot. Ta kantrybė visur gyvenime pravers, nors ir nieko su kinu nedarysit.
Aistė: Živilė čia teisingai pasakė. Galėtų būti kino žiūrėjimo pamoka. Mokėti skaityti vaizdinę kalbą, ypač šiais laikais, kai neišvengiama melagienų, yra labai svarbu. Reikia žinoti ir mokėti suprasti, kaip mūsų smegenys reaguoja į tam tikrus vaizdus, kaip mums reikia juos priimti arba kaip reikia nuo jų atsitraukti, kad mumis nemanipuliuotų. Tai ir išmokstama per kino pamokas.
Živilė: Tai mano doktarantūros tema. Rašiau disertaciją, kaip melagienos veikia šiame pasaulyje. Ypač dabar, karo kontekste, tų netikrų naujienų vis daugėja ir tas suvokimas apie nufilmuotą vaizdą tampa daug svarbesnis.
Aistė: Todėl kviečiame steigti kino žiūrėjimo pamokas.

Evelina: Ko palinkėtumėte devintokams ir dešimtokams, kurie dalyvavo vaizdo istorijų projekte?
Živilė: Aš linkiu nenustoti ieškoti visą laiką. Negalvoti, kad jau radau ir man jau gerai. Tikrai bus geriau, jei paieškosi, šiek tiek pasistengsi. Reikia nestovėti vienoje vietoje per ilgai. Vis keisti kažką aplink save, savo požiūrį, savo žiūrimus filmus ar skaitomas knygas.
Aistė: Noriu palinkėti smalsumo. Nepasiduoti nuoboduliui.
Tai vienas svarbiausių dalykų. Nepasiduoti, nes kai atrandi kažką, tas kažkas vėl atneša kažką ir taip atrodo pasaka be galo. Ir tie atradimai niekad nesibaigia.

Evelina ir Gabija: Ačiū už nuoširdų pokalbį. Ačiū už kino pamokas. Kūrybinės sėkmės Jums, gerbiamos režisierės ir mokytojos!