Apie tai, kaip varėme žiemą iš savo kiemo

Alizavos pagrindinės mokyklos sode susirinkę, visokiausiom baidyklėm pasivertę, ir maži, ir dideli triukšmu, šokiu ir daina vijo žiemą iš savo kiemo.

 „Kopūstėli, kopūstėli,/ kas tavy pasėjo?/Verskis par golvų! Kas tau durniau dorbo?“ – grojo muzikantė, o persirengėliai rateliu sukos...

Išgirdęs tokį triukšmą, atskubėjo Lašininis ir bartis ėmė, mokyklon grįžt liepė, o žiemą pasilikt ir saugot įsakė. Neapsikentęs Lašininio paistalų įsikišo Kanapinis, išnykt, nešdintis tolyn Lašininiui liepė...

Šiems besikivirčijant į sodą įdardėjo keistas vežimas, vežantis didelę spalvotą moteriškę, o jame - sutūpusios išsipusčiusios raganaitės. Paaiškėjo, kad jos švenčia Užgavėnes ir vežioja po kaimą bobą Morę, norėdamos šią nužudyti t.y. sudeginti. Pasimaiviusios raganos vėl sušoko į vežimą ir išdardėjo miestelio link.

Mes, persirengėliai, nukabinę nosis, pažliugusiu keliu irgi iškeliavome. „Žiema, žiema, bėk iš kiemo!“ Ir kas tu per žiema, jei batai nuo vandens permirko! Lauk iš mūsų! Nereikia mums tokios žiemos! Greičiau pavasaris ateitų!

Mūsų, sušlapėlių, pavargėlių, pasigailėjo gerosios Alizavos bendruomenės moteriškės. Saldainių davė ir mokyklon atgal grįžt paprašė.

Grįžome šaukdami „Žiema, žiema, bėk iš kiemo!“ Ir pamatėme, kaip Kanapinis pastvėręs į glėbį bobą Morę neša ir ant laužo stato. Padegė tą pamėklę. Užrūko, pasmirdo....

O gerosios gaspadinės skanių blynų ir karštos arbatos ragauti pakvietė.

Lauksime PAVASARIO...