AČIŪ UŽ NEPAPRASTĄ ISTORIJOS PAMOKĄ

Šeštadienį, rugsėjo 14 dieną, galingais visureigiais lėkėme per ūkininkų laukus, per nuskustas ražienas, per šlapias pievas Zasinyčių miško link. Tik džipams įveikiamu bjauriu miško keliu pasiekėme legendinį Dijokalnį. Siauru šauniųjų vyrų - Romo Balnevičiaus ir devintoko Luko Babachino - padarytu takeliu žingsniavome link kalnelio. Mus pasitiko ne tik skaisčiai nušvietusi miško aikštelę saulutė, bet ir pagoniškais rūbais pasipuošę, aukurą padarę garbūs svečiai - etnokultūros žinovai ir puoselėtojai: Gediminas Žilys ir Laimutis Vasilevičius.

Dalyvavome edukacinėje istorijos pamokoje. Klausėmės Gedimino Žilio atliekamų dievaitavimų. Žavėjomis dvasiniais dainų tekstais. Klausėmės Laimučio Vasilevičiaus pasakojamų mitologinių pasakų: padavimų apie gerąjį milžiną Dijų, apie deivę Laimą ir jos seseris, Dalytę ir Magilę, apie mus visus nešiojančią žemelę, deivę Žemyną. Švęstu šaltinio vandeniu nusiplovę rankas, druska maitinome ugnies deivę, bėrėme rugelius žemės deivei, mokėmės giedoti sutartinę „Tūto, Dijūto“.

Vėl sėdome į purvais nudrabstytus visureigius ir riaumojome iš Zasinyčių miško ir jau geru žvyrkeliu lėkėme į Puznos mšką, į Lapkalnį – gražioje miško aikštelėje įrengtą miškininkų pavėsinę. Čia kvapniai čirškėjo ant laužo šildomos dešrelės. Su šypsena pasitikusi geroji gaspadinė ( dailės ir technologijų mokytoja Audronė Užtupienė) pakvietė prie pietų stalo.

Dar šilčiau spindulius pažėrusi saulutė kvieste kvietė ilgiau pabūti miške. Paprašėme muzikanto ir pasakoriaus dar mus palinksminti smagiomis istorijomis ir gražiomis dainelėmis. Svečiai nepasidavė vienas kitam: pasaką keitė daina, dainą – pasaka. Mums liko tik žavėtis, šypsotis ir ploti.

Mūsų ištikimai laukė išsirikiavę didingieji automobiliai. Šviežiai nužvyruotu keliu jie pasuko link Darsiškių sankryžos. Vos už dviejų šimtų metrų, eglyne pasislėpęs, mūsų laukė retas gamtos reiškinys – trikamienis ąžuolas, „Mindaugo sostu“ vietinių grybautojų vadinamas. Apžiūrėjome, pasigrožėjome. Gediminas greitai pritaikė legendą, dar labiau sustiprindamas šio medžio įvaizdį. Beliko tik susiburti šalia jo ir nusifotografuoti.

Ir vėl – į džipus! Į mokyklos kiemą!

Ačiū geriesiems žmonėms, padėjusiems mokiniams patirti smagią, įdomią, turtingą istorijos pamoką!