PASAKOS APIE ĄŽUOLĄ
Ąžuolas stebukladarys
Gale miestelio, ant kalniuko, augo tvirtas ir lapuotas ąžuolas. Žmonės kalbėjo, kad šis medis turi stebuklingų galių. Jeigu nutikdavo kam nelaimė, eidavo žmonės pasėdėti prie šio ąžuolo. Parymodavo, patylėdavo ir jiems palengvėdavo.
Viena maža mergaitė labai norėjo tapti princese. Ji dažnai atbėgdavo prie garsiojo ąžuolo. Ištiesusi rankas apkabindavo medį. Užmerkdavo akis ir klausydavosi, kaip jis švelniai šlama. Vieną kartą įvyko stebuklas. Mergaitė išvydo save su nepaprasto grožio suknele, nusagstyta deimantais. Grojo muzika, mergaitė sukosi didelėje salėje. Joje buvo daug žmonių. Visi žiūrėjo tik į ją ir negalėjo atsigrožėti. Mažoji mergaitė pasijuto labai laiminga. Purptelėjęs paukščiukas pažadino mergaitę, užsnūdusią po ąžuolu. Ši pašoko ir stipriai prisiglaudė prie medžio. Ąžuolas išpildė jos karščiausią svajonę. Ji pabuvo princese!
Ineta Kucinaitė, 2 klasė
Ąžuolų šeimyna
Palaukėje stovėjo du seni ąžuolai. Netoli jų linksmai lingavo du jaunučiai ąžuolėliai. Tai buvo ąžuolų šeima: mama, tėtis ir du jauni sūneliai. Aplink juos žaliavo laukai. Pievose dūzgė bitės. Medžių šakose čiulbėjo paukšteliai. Laimingi ošė ąžuolai.
Vieną rytą pabudę medžiai, kaip ir visada, džiaugėsi saulutės spinduliais. Jaunieji ąžuolėliai pastebėjo, kad link jų grėsmingai artėja vyrai su geležinėmis pabaisomis. Sustoję po ąžuolais, šie įjungė motorus. Jie pradėjo grėsmingai žviegti, riaumoti. Jaunieji ąžuolėliai iš baimės ėmė tirtėti. Tėvai, supratę, koks baisus galas laukia jų pačių ir sūnelių, irgi pradėjo drebėti. Nuo medžių virpėjimo ėmė kristi lapai. Jie krito taip smarkiai, kad išgąsdino negeruosius vyrus. Šie išjungė geležines pabaisas ir nuėjo tolyn.
Atėjus pavasariui ąžuolai iš naujo sulapojo, sužaliavo, išbujojo. Jų gyvenimas vėl tapo graužus. Sveiki augo jaunieji ąžuolėliai, laimingi rymojo jų tėveliai. Gražieji medžiai puošė palaukę ir džiugino kiekvieną praeivį dar ne vieną šimtą metų.
Eva Ardavičiūtė, 3 kl. mokinė
Senasis Alizavos ąžuolas
Mokytoja pasakė, kad Alizavoje (miestelyje, kuriame mokausi) yra labai svarbus medis – gamtos paminklas- labai senas ąžuolas. Su klasės draugėmis nubėgome jo apžiūrėti. Ąžuolas atrodė tikrai senas. Jo kamieno žievė buvo raukšlėta, lyg randuota, apšepusi samanomis. Storos, smarkiai išsišakojusios šakos atrodė kaip žmogaus rankos. Susitvėrėme už rankyčių ir pabandėme apjuosti medį. Aštri medžio kamieno žievė nemaloniai lietė veiduką, kai stipriai prisiglaudžiau prie jo kamieno. Staiga pajutau, kad medis man kažką sako. Užsimerkiau ir dar labiau prisiglaudžiau prie senolio. Jis man kuždėjo, kad turiu užaugti didelė ir protinga, kad galėčiau pasirūpinti savo mama. Atsikabinti buvo sunku. Į grublėtos žievės plyšį įstrigo mano suknelė. Kai traukiau, ji suplyšo. Bet man nė kiek nebuvo gaila suknelės. Tai, ką aš patyriau buvo daug svarbiau. Aš supratau, kad medžiai ir gėlės yra gyvi. Daugiau niekada nelaužysiu medžių šakelių ir nešiukšlinsiu gamtoje.
Agnė Tuskaitė, 3 klasės mokinė