KĄ SUŽINOJOME APIE ZASINYČIŲ MIŠKO DIJOKALNĮ

Ilgus šimtmečius seniausią krašto praeitį žmonės siedavo su milžinais. Savą legendą turi ir Alizavos apylinkių gyventojai.

Zasinyčių miške, apie pusantro kilometro į Šiaurės vakarus nuo Kaluinų sodybos Patrakės kaime, apie pusę kilometro nuo senojo kelio „Buožiai – Alizava“, tarp pelkių iškilęs kalnelis pavadinimu Dijokalnis. Legenda teigia, kad kadaise ant šito kalno gyvenęs milžinas Dijokas. Jis buvęs labai geras, padėjęs žmonėms darbus dirbti ir vargus vargti. Atsiradę tokių, kurie pavydėjo Dijokui žmonių meilės bei pagarbos ir prakeikę jį, o kalną užbūrę. Ant Dijokalnio augęs ąžuolas. Blogieji žmonės sužinoję, kad kai tą ąžuolą nukirs, milžinas Dijokas mirs. Ir jie nukirto tą ąžuolą, o milžinas Dijokas numirė. Nuo to laiko ant Dijokalnio vaidenasi. Sako, kad naktimis galima pamatyti ant kalno poną šmaukštuojantį botagu ir šaukiantį: „Šyr – vyr, šyr- vyr!“, o aplink kalną bėgančias vienmarškines raganas....

Norėdami sužinoti, kaip legendos įtvirtina žmonių ryšį su gimtąja žeme ir tėvų namais, kaip legendiniai ritualai tampa kaimo bendruomenės papročiais, aplankėme senuosius Alizavos apylinkių gyventojus ir jų paklausėme, ką vaikystėje ar jaunystėje yra girdėję apie Dijokalnį ir Gyvačdvarį. Gyvačdvaris – tai buvęs vienkiemis, kurio pamatai randami šalia Dijokalnio. „Kupiškėnų enciklopedijoje“ (2006, T.1., 447 p.) rašoma, kad 1898 m. Gyvačdvaryje gyveno Juozo Tunkevičiaus ir Kazimiero Dirdos šeimos (8 gyventojai). 1923 m. Gyvačdvaris vadintas palivorku. Tada čia buvo 1 sodyba (9 gyventojai). „<...> Ten būdavo labai daug mėlynių, bet bijodavome eiti, nes sakydavo, kad labai daug gyvačių <...>“,- mums papasakojo Aldona Trainienė iš Alizavos miestelio, o Petras Trainys teigė, kad „<...> Dabartinis Pagirės kaimas Smetonos laikais buvo vadinamas Gyvačdvariu. Sakydavo, kad tais laikais kai eini iš gryčios gryčion, žiūrėk, kad ant gyvatės neužliptum <...>“.

Dijokalnį tyrinėjęs istorikas archeologas Vykintas Vaitkevičius (Senųjų šventviečių žvalgymai, 2000 m.) teigia, kad – tai mūsų protėvių šventvietė, kurioje žmonės rasdavo pilnatvę, atgaudavo kūno jėgas, sielos ramybę, nes tikėjo, kad čia priartėja dievų ir mirusiųjų pasaulis. Šiame kalnelyje apeigomis buvo pažymima aplinkiniuose kaimuose gyvenančių merginų fiziologinė branda. Pasakojama, kad vyresnės moterys sukviesdavo ant Dijokalnio pasiekusias brandą mergaites ir atverdavo joms moterų paslaptis. Po to mergaitės palaidais plaukais aplėkdavo kalną, o koks senelis joms šaukdavo burtažodžius: „Šyr – vyr, šyr – vyr!“. Taip mergaitės tapdavo mergomis. Tik atlikus šias apeigas jas kviesdavo į šokius ir gegužines. Būsimos nuotakos pradėdavo krauti kraitį. Anksčiau šalia Dijokalnio gyvenusi Aldona Gabrėnienė (dabar gyvena Panevėžyje) sakė, kad jos jaunystėje mergaites ragindavo: „Aikit unt Dijokalnio kakėlių sėt!“. Ant Dijokalnio vykdavusi ir pavasarinė Alizavos Užkurių šventė. Per metus į žmonos šalį gyventi atėję vyrai privalėjo Velykų rytą susirinkti bendriems šokiams ant Dijokalnio. Tie vyrai, kurie nesugyvendavo savo šeimoje būdavo siunčiami ant Dijokalnio šokti su raganomis: „Aik su roganom šokt unt Dijokalnio!“ . Danutė Gaigalienė iš Patrakės kaimo prisiminė, kaip „ <...> eidavo žmonės į Dijokalnį žemuogiauti. Ten buvo žvyrynas. Žmonės važiuodavo su arkliais ir veždavo žvyrą. Netoli kalno gyveno šposininkas Valeckas, kuris atėjęs pas kaimynus pasisveikindavo: „Duok penkis, bus dešimt!“. Kitoje gryčelėje gyveno medžiotojas Stašys. Pas jį žmonės eidavo kailių kalnieriams pirkti. Danutės anyta pasakodavusi, kad ant Dijokalnio vesdavo mergaites „papų sėt“. Pasakodavusi, kad šeštadienį prieš Velykas ant Dijokalnio susirinkdavo visi užkuriai <...>“.

„Kupiškėnų enciklopedijoje“ (2006, T.1, 334 p.) rašoma, kad Dijokalniu kalnelis pavadintas dėl to, kad seniau čia rinkdavęsis vakaroti jaunimas ir dainuodavęs dainą „Dijo, dijo“. Istoriko V.Vaitkevičiaus (Senųjų šventviečių žvalgymai, 2000 m.) teigimu jaunimo pasilinksminimuose ant Dijokalnio buvo giedamos sutartinės. Užrašyta net keturi sutartinės „Dijūta kalnali, dijūta berželi“ variantai.

Dijokalnis buvo gana masyvi pailga kalva tarp pelkių. Prieškaryje keliams taisyti ir kitoms reikmėms patenkinti nukasta du trečdaliai kalvos. Išlikusi tik pietrytinė dalis: apie 25 m. ilgio, 5 m. pločio ketera. Algimantas Glemža iš Alizavos pasakojo: „<...> Pirmąkart Dijokalnyje buvau 1947 metais. Priešais tą kalną gyveno Vladas Stašys. Draugai buvome su jo vaikais Juliumi ir Vladu. Šie pakvietė pažiūrėti urvinių kregždučių. Pamenu, buvo labai status kriaušys, o jame - labai daug kregždžių lizdų, urveliai vien urveliai. 1957 m. , kai grįžome iš tremties, jodamas Vabalninkan buvau užjojęs pažiūrėti Dijokalnio. Tačiau jau viskas buvo pradėję užželti, kriaušys buvo nukastas <...>“.

Bronislava Stančikienė (Gabrėnaitė) iš Petrakės kaimo prisiminė: „<...> Nueidavome į Dijokalnį. Toks žmogus degdavo degutą, tai mano tėtė iš jo pirkdavo. Buvo didelis kalnas. Jis buvo prie pagrindinio kelio važiuojant per mišką ir puikiausiai matydavosi. Aplink gyveno daug žmonių: eigulys Bronius Pučėta, stovėjo Stašio mūrinka, kitoje pusėje - Šakickų vienkiemiai. Paskui tas kalnas buvo visų užmirštas. Prieš kokį dešimt metų į mūsų kiemą su dviračiais įvažiavo jauni žmonės ir paprašė parodyti Dijokalnį. Mano sūnus Saulius nuvedė svečius. Sugrįžęs pasakojo, kad vienoje kalnelio vietoje atsistojus galima pajusti ypatingą trauką <...>“.

Sigitas Šakickas (dabar gyvena Alizavoje) šitaip pasakojo: „<...> Gimiau ir užaugau prie Dijokalnio. Tai buvo mūsų žaidimų vieta. Labai patikdavo žiemą su slidėmis čiuožti nuo to kalno. Būdavo tokių vietų aukštų ir stačių, kad net bijodavome su slidėmis nusileist. Ant kalno augo šimtametis ąžuolas, o šalia stovėjo akmeninis šulinys. Vienąkart aš tėtės ir paklausiau: „Kas tame šuliny? Gal ten žmonės gyveno, jei įrengtas šulinys?“ Tėtė man papasakojo, kad ten gyveno toksai Stašys. Gyveno mūriniame nedideliame pastatėlyje: ir žmonės, ir gyvuliai – po vienu stogu. Stašys tame šuliny virdavo degutą. Po kiek laiko pasižiūrėjau į tą šulinį ir jame ant dugno pamačiau kažką juodą. Seniau nebūdavo pirkti jokio tepalo, o reikėdavo ratus sutept, tai virdavo tepalą iš beržų tošės. Seniau Dijokalnis buvo smėlio kalnas. Visi aplinkiniai rudenį ir pavasarį veždavo tą smėlį su arkliais. Prisipildavo, kiek arklys paveža ir veždavo takeliams taisyt, kai šlapia. Paskui jau su mašinom vežė. Dabar vaikštau po tuos krūmus ir jokio kalno nerandu. Atradau tą vietą, nukastas kalnas ir šimtamečio ąžuolo nebėra.<...>“

Irena Stašienė (Petkevičiūtė) iš Zasinyčių kaimo pasakojo: „<...> Jei dabar mane nuvežtumėte, tai nė nerasčiau. Dabar viskas labai pasikeitę, medžiai didžiausi užaugę. Pirmiau būdavo nemažas kalnas. Lėkdavau iš namų per Dijokalnį girelėn mėlynių, labai daug būdavo. Ant kalno susirinkdavo visas jaunimas. Buvo tik pieva ir vienas ąžuolas. Kai gražiau nieko neturėjome, tai labai gražu ten būdavo. Būdavo, sueiname į ratelį ir piname vainikus Jonams, Petrams, Antanams. Ant durų tuos vainikus užkabiname, kai kas į vidų pakviečia, vaišina. Mums nereikėjo tų vaišių, mes taip pagerbti savo draugus norėdavome. Daug būdavo jaunimo. Zasinyčių girelės krūmuose gyvenome mes (Felikso Petkevičiaus šeima), Balčiūnai, Stašiai, Pučėtos, Misiūnai, Apšegos, Kazė Kaupelienė. Kiekviename kieme buvo daug vaikų. Dabar visi išsiskirstę. Senieji išmirę..<...>“

Šiandien žvelgiant į Dijokalnį sunku patikėti, kad kažkada čia buvo kaimas, daug jaunimo ir virė tikras gyvenimas. Laikas keičia ne tik kraštovaizdį, bet ir atmintį: su anapilin išeinančiais senoliais išnyksta ir prisiminimai. Įsitikinome, kaip svarbu įamžinti senelių prisimini mus.