INTERVIU SU KNYGŲ ILIUSTRATORĖMIS IŠ SUOMIJOS
Daugiau akimirkų iš susitikimo galerijoje.
Rusnė ir Samanta: Labas! Mes - mokyklos laikraštuko „Šratinukas“ žurnalistės. Gal galėtumėte atsakyti į keletą mūsų klausimų?
Linda ir Jenny: Su mielu noru!
Rusnė: Ar Suomijos vaikai skaito knygas?
Linda ir Jenny: Taip, jie skaito, tačiau mes, knygų kūrėjos, norėtume, kad skaitytų daugiau, nes vaikai per daug laiko praleidžia prie savo mobiliųjų telefonų žaisdami žaidimus.
Rusnė: Kas sunkiausia knygų iliustruotojo darbe? Ar tai lengvas darbas?
Linda ir Jenny: Ir taip, ir ne. Kai aplanko įkvėpimas, atrodo tarsi šoktum. Tada būna smagu. Sunkiausia būna surasti stilių istorijai, parinkti tinkamus piešinius konkrečiai knygai. Bet tikrai būna akimirkų, kai visas kūrybinis procesas virsta šokiu, srovenančiu tavimi ir net nesinori grįžti į namus, nes nori dirbti ir dirbti , dar ir dar, netgi per visą naktį. Mes abi dirbame vienoje studijoje, abi turime po 3 vaikus, taigi turime baigti darbus ir grįžti į namus. Mums patinka mūsų darbas, nes keliaujame, sutinkame daug žmonių, tai įkvepia ir (labai svarbu!) ugdo smalsumą. Jei neturime fotoaparato, tai fotografuojame akimis (juokiasi).
Samanta: Tai kas vis dėlto labiausiai džiugina Jūsų darbe?
Linda ir Jenny: Kartais tai tarsi terapija. Pieši ir atsipalaiduoji. Aš susikoncentruoju piešdama ir labai įsijaučiu. Tai svarbu, ypač dabar kai per meną reikia keisti pasaulį gėriu. Nors maža dalelyte, bet labai svarbu. Savo darbais bendraujame su pasauliu, stengiamės perteikti gerą, gražią žinią. Paliečiame net politines temas.
Rusnė: Jau antra diena keliaujate po Lietuvos mokyklas, kokie įspūdžiai?
Linda ir Jenny: Mes džiaugiamės ir kalbame apie gėles. Pas jus daug gražių gėlių. Bet klausiate apie mokyklą?
Rusnė: Taip.
Linda ir Jenny: Esate labai šilti ir šaunūs. Labai gražiai mus priėmėte. Jūsų mokyklos mažieji pasirodė labai protingi. Atrodė, kad daugelis nemažai supranta angliškai. Tai smagu! Jūsų mokykloje matėme daug meno. Šitiek piešinių ant sienų! Tai šaunu!
Rusnė: Mūsų dešimtokai baigdami mokyklą palieka piešinius ant sienų.
Linda ir Jenny: Tai įspūdinga! Labai gražu!
Rusnė: O gal galėtumėte papasakoti apie savo vaikystės mokyklą Suomijoje?
Jenny: Na, aš niekada neturėjau galimybės piešti ant sienų (šypsosi).Aš atėjau į nedidelę mokyklą, o mano mokytoja buvo labai religinga. Bert ji man labai patiko. Ji man atrodė kaip didvyrė. Toje mokykloje mokiausi šešerius metus.
Linda: Mes savo mokykloje nuo 5 iki 7-8 klasės turėdavome meno naktis, kurių metu kurdavome. Tomis naktimis piešdavome ant sienų. Tai buvo nuostabu! Paskui ėjau į specialią dailės mokyklą. Tai buvo meninės pakraipos mokykla. Dabar tos mokyklos nebėra. Buvo nuostabūs mokytojai.
Samanta: Ko palinkėtumėte mūsų mokiniams?
Linda: O koks klausimas! Gal kiekvienam vaikui palinkėti? ... Palinkėčiau, kad turėtų galimybę piešti ir galimybę daryti tai, kas patinka. Tai svarbiausia! Ir kad skaitytų! Tai puiki patirtis.
Rusnė: Tai suteikia džiaugsmo.
Linda: Taip ir gauni puikios patirties, gali visur labai lengvai skaityti. Linkiu kiekvienam surasti savo aistrą, dirbti tai ką nori ir kas miela širdžiai.
Jenny: Kartais tai sunku suprasti, kas tai yra. Niekada nevėlu pradėti. Aš vėlai pradėjau dirbti iliustruotoja. Išbandžiau kitas sritis (psichologiją), bet nebuvau laiminga ir supratau, kad jei nedarai to, ko nori, nebūsi laimingas.
Linda: Mes dažnai darome dideles klaidas pasirinkdami ne tą profesiją. Tačiau privalome neleisti kitiems žmonėms sugriauti savo svajonę, ypač tiems, kurie sako: „O ne, tam jau per vėlu!“, „ Net nebandyk!“ ir t.t. Tik jūs patys geriausiai žinote, ko norite. Ir mums daug kas sakė: „Ar išprotėjote? Iliustratore? Grįžk prie normalios profesijos!“ Bet mes siekėme savo svajonės. Ir jūs, vaikai, turite siekti savo svajonės.
Jenny: Tada jums tikrai pasiseks, tai padovanos jums laimę.
Rusnė ir Samanta: Taip! Dėkojame Jums už nuoširdžius atsakymus.
Linda ir Jenny: Ačiū Jums už puikius klausimus!