STEBUKLINGAS AKMENĖLIS

Senoje palėpėje gyveno laikrodis. Jis kartais tyliai pasišnekėdavo su savo draugėmis minutėmis ir valandomis. Jo rodyklės sukosi labai lėtai ir rodė į ryškius romėniškus skaičius. Laikrodžio rėmeliai buvo mėlyni, o pačiame centre spindėjo auksinis akmenėlis. Tas akmenėlis buvo stebuklingas, nes suteikė laikrodžiui kalbėjimo galių.

Kartą viena mergaitė, vardu Gabija, užlipusi į palėpę išgirdo kažkokį šnabždesį. Mergaitė buvo drąsi ir paklausė:

-A-ū-ū-ū! Ar čia kas nors yra?

-Tai aš - senas laikrodis. Atsibodo man čia vienam gulėti. Gal priimtum į savo kambarį?

Gabija labai apsidžiaugė naujuoju draugu. Nupūtusi nuo laikrodžio dulkes, pamatė spindintį akmenėlį.

-O kas čia taip spindi?- paklausė.

Laikrodis papasakojo, kaip seniai, labai seniai jis tarnavo vienai raganai. Už gerą darbą ši atsidėkojo priklijuodama tą spindintį akmenėlį.

-Šito akmenuko dėka tau niekada nebus liūdna,- pasakė tada ragana.

Atėjo laikas, kai žmonės laikrodį išmetė dėl to, kad paseno. Stebuklingo akmenėlio dėka jis galėjo šnekučiuotis su valandomis ir minutėmis ir šitaip paįvairinti nykias dienas. Kalbėjimas jį išgelbėjo. Senasis laikrodis susirado naują draugę Gabiją ir nuo to laiko jie abu labai laimingai gyveno.

Gabija Morozova,

Kupiškio r. Alizavos pagrindinės mokyklos 4 kl. mokinė.