BLIZGUTIS

Vieną saulėtą vasaros dieną mergaitė vaikščiojo pajūriu. Kažkas sublizgėjo jai po kojomis. Tai buvo nedidelis geltonas akmenėlis. Mergaitė jį pakėlė. Tai buvo pats gražiausias kada nors matytas akmenukas! Jis blizgėjo saulėje. Mergaitė delniukuose jautė švelnumą.

- Tegul bus Blizgutis, - iš karto sugalvojo vardą.

Nuo to laiko mergytė nesiskyrė su Blizgučiu. Kur ėjo, ką darė, visur akmenuką nešiojosi.

Kartą mergaitė su savo akmenėliu žaidė ant kelio. Staiga sucypė mašinos stabdžiai. Dideliu greičiu važiavusi mašina vertėsi į griovį. Mergaitė labai išsigando ir ėmė verkti. Greitai susirinko būrys žmonių. Vieni guodė mergaitę, kiti iškvietė kelių policininką.

Apžiūrėjęs eismo įvykio vietą, policininkas pasakė mergaitei:

-Dėkok spindinčiam akmenukui, tai jis tau išgelbėjo gyvybę. Girtas vairuotojas užmigo prie vairo ir būtų tave partrenkęs, bet saulėje suspindėjęs akmenėlis jį pažadino. Nuo staigaus stabdymo mašina įvirto į griovį.

Policininkas nubaudė nedrausmingą vairuotoją. O mergaitė dar labiau pamilo savo akmenuką. Su savo trofėjumi nebesiskyrė nei dieną, nei naktį.

Taip ir gyveno mergaitė su savo akmenuku.

Evelina Čereškevičiūtė,

Kupiškio r. Alizavos pagrindinės mokyklos 4 kl. mokinė