AMULETAS

Rudenį kasėme bulves. Bulvių buvo daug, atsibodo rinkti, pavargau. Tik staiga žiūriu - vagoje labai gražus akmenukas! Labai panašus į berniuko veidą. Aš iš karto jį pavadinau Jonu. Parsinešęs namo akmenuką kruopščiai nuploviau, parodžiau mamai, tėtei ir visiems savo draugams. Paskui pasidariau pakabuką. Su savo Jonuku miegodavau, net prausdamasis nenusiimdavau. Važiuodavau į visas keliones, ekskursijas, varžybas. Man atrodė, kad akmenukas neša sėkmę.

Vieną kartą susipykau su kiemo draugu Evaldu. Šis pagrasino mane primušti. Aš buvau drąsus, nes tikėjau, kad nuo jo smūgių mane apsaugos amuletas. Ir tikrai, kai įniršęs Evaldas smogė, man nė kiek neskaudėjo. Akmenėlis mane apsaugojo!

Kartą pastebėjau, kad nebeturiu ant kaklo savo amuleto. Puoliau jo ieškoti. Laimei, radau nusiridenusį po lova. Aš vėl stipriai pririšau siūlą ir šiandien tebenešioju.

Eimantas Čereškevičius,

Kupiškio r. Alizavos pagrindinės mokyklos 4 kl. mokinys