Alizavos pagrindinės mokyklos laikraštukas
Šratinukas
Vaizduoklis
Mano klasė po 20 metų
Praeis penkeri metai ir visi mes išsiskirstysime į savas puses....Ir štai nuo tos dienos, kai išėjome iš mokyklos, praėjo 20 metų. Kai pamačiau savo klasiokus, nustebau: visi tokie pasikeitę. Pavyzdžiui, Denisas buvo toks mažas, o dabar dirba techniku ir toks išsistiebęs. Lukas- gaisrininkas. Arijus karaliauja po namus. O aš dirbu šunų ir kačių globos namuose. Ten man labai patinka. Tai tokios mūsų visų profesijos, o visa kita, kaip ir visur, turime šeimas ir kiekvienas savo gyvenimą. Malonu, kai susitinki su senais draugais.
P. S. Naujokė Indrė dirba grožio salone.
Penktokė Ugnė
Mano buvę klasiokai jau seniai suaugę, taigi noriu apie juos šiek tiek papasakoti. Gera mano draugė Kamilė dirba zoologijos sode . Ji augina du savo vaikelius. Violeta- tiesiog namų šeimininkė, turi šešis vaikus ir laiko ūkį. Vyriausias iš mūsų buvo Lukas. Jis dabar lieknas, daug sportuoja, šeimos dar nesukūrė. Mūsų klasės juokdarys Jaunius išskrido į Angliją užsidirbti pinigų ir susirasti sau merginą. Mažiausias buvo Eimantas. Jis visad svajodavo turėti ūkį. Jo svajonė išsipildė: tapo ūkininku ir vedė gražią žmoną, su kuria susilaukė vaikelio. Irmantas tapo medkirčiu, neturi nei žmonos, nei vaikų. Geriausia iš visų mokytojų auklėtoja Audronė dar dirba mokykloje ir toliau meniškai ugdo vaikus. O aš įsidarbinau Maximos parduotuvėje, turiu du vaikus ir gražų vyrą.
Septintokė Gintarė
Barnis
Labai mėgstu šokoladuką „Barnis“. Jis toks saldus, toks skanus.
Vieną dieną dėdė atnešė mums šunelį. Jis buvo mažas, mielas ir toks saldus, kad tą pačią akimirką prisiminiau šokoladuką „Barnį“. Naująjį savo draugą pavadinome Barniu. Kai jis išgirdo šį vardą, pradėjo vizginti uodegėlę. Kai šunelį įleidau į namus, šis palindo po lova. Barnio akytėse švietė baimė. Pakėliau jį ant rankų ir prisiglaudžiau prie savęs. Jutau, kaip šuniuko širdutė pamažu rimsta. Per kelias dienas mūsų Barnis labai įsidrąsino. Labai jį lepinau, mylavau, maitinau, nuolat su juo žaidžiau. Šiandien jo rudos akys švyti.
Pastebėję, kad šuo augs labai didelis, pririšome Barnį prie būdos. Jis per daug nenusiminė. Linksmas šokinėja ir žaidžia man sugrįžus iš mokyklos.
Mano krikštynos
Įspūdingos buvo mūsų penktokų krikštynos, ilgai jas prisiminsiu. Savo įspūdžiais noriu pasidalinti ir su „Šratinuko“ skaitytojais.
Po penkių pamokų suėjome į savo klasę ir laukėme dešimtokų. Staiga į klasę įžengė kostiumuoti vyrukai ir sijonuotos merginos. Visų jų akis dengė juodi akiniai. Mes labai bijojome. Mus po vieną vis išsivesdavo pora dešimtokų: vyrukas ir mergina. Bet prieš išeinant akis užrišdavo storu šaliku, o rankas susegdavo antrankiais. Mane nuvedė į kažkokią klasę. Kai atrišo akis, pamačiau, kad ten sėdi dešimtokų auklėtojas Eimutis ir pavaduotoja Lidija. O prie stalo, kur ryškiai švietė lempa, manęs laukė tardytojas. Jis pasodino mane ant kėdės, palenkė arčiau stalinę lempą ir pradėjo tardyti. Rodė nuotraukas iš Facebook ir klausinėjo, ką aš ten veikiu, kodėl taip nusifotografavau. Tos nuotraukos buvo tokios juokingos ir mane taip ėmė juokas, kad net negalėjau nieko pasakyti. Ir kitiems buvo tas pats. Po tardymo mane nuvedė į biblioteką ir pasodino prie stalo, kur klasės draugai jau dėliojo dėlionę – Rugsėjo 1-osios nuotrauką. Kai visi susirinkome, mums davė pavalgyti „varlių kiaušinėlių“ ir dar tokio baisiai neskanaus gėrimo. Tada turėjome dar sakyti Priesaiką ( kartoti juokingus žodžius!). Galiausiai mūsų žandukus papuošė skaičius „5“.
Gavome atminimo dovanėlių ir nusifotografavome su savo Krikšto tėveliais- dešimtokais.
Kalėdinis eilėraštis
Nors dar sniego nėra, Padabintos eglutės mirguliuoja čionai,
Nebalti dar stogai... Mokinių iškarpytos snaigutės
Tačiau šviečia iš tolo Šoka šokį linksmai.
Papuošti šventėms Stebuklų laukia nesulaukia
Mokyklos langai. Išdykėliai vaikai.
Ką kalba neužmirštuolė?
Neužmirštuolė- tai gėlė. Mėlyna gėlytė, kuri atspindi mūsų svarbiausią dieną- Sausio 13-ąją. Ši diena mums svarbi tuo, kad susivieniję žmonės apgynė Lietuvos Nepriklausomybę. Žmones, kurie mirė gindami Laisvę, galime drąsiai vadinti mūsų Didvyriais. Jie gynė mūsų šalies širdį- televizijos bokštą. Jie norėjo būti laisvi, bet... krito nuo paleistos priešo kulkos ar buvo sutraiškyti tankų... Neužmirštuolė kalba apie tai, kad nepamirštume tos dienos- Laisvės gynėjų dienos.
Pavasaris
Jau šoka saulė danguje,
Jau tirpsta seniai besmegeniai...
Ir medžiai jau galų gale
Išleidžia pumpurus žavius.
Ir sužaliuos miškai ir pievos,
Ir šiluma netruks ateit,
Ir gėlės džiaugsis, bus mums mielos
Visą pavasarį kartu
Balandžio 1-osios orų prognozė
Dėmesio, mokiniai, balandžio 1-ąją, eidami į mokyklą, būtinai pasiimkite skėčius. Geriausiai tvirto audinio ir ypač tvirto rėmo, mat iš ryto numatoma prastų pažymių liūtis. Vietomis lis trejetais ar net dvejetais! Įėję į mokyklą, būtinai nusipurtykite šlapius drabužius ir išpilkite visus pažymius iš batų, kad netyčia neįneštumėte jų į klasę.
Vidurdienį liūtis liausis, tačiau ir vėl turėsite būti budrūs, nes gali kilti staigi audra. Tiek kabinetuose, tiek koridoriuose siaus stiprus pastabų vėjas. Protarpiais vėjo greitis gali siekti net 5 pastabas per minutę! Geriausias būdas apsisaugoti nuo audros- sėdėti tyliai ausis suskliaudus, nes net menkiausias krustelėjimas gali pritraukti mokytojų pykčio žaibus.
Po pietų orai prasigiedrins, atmosferos slėgis kils. Galėsite pasimėgauti pagyrimų saule. Tačiau vietomis dar išliks tikimybė pasnigti namų darbais.
Balandžio 1-osios vakarui numatomi prakaito krituliai, ypač tiems, kurie dar nebus paruošę visų pamokų. Nuo to, deja, niekur nedingsi ir teks paplušėti.
Žodžiu, balandžio 1-osios orai bus permainingi ir reikalaus didelio jūsų budrumo. Tačiau atminkite, kad po kiekvienos vėtros, visada išlenda saulė.
Tau, mama!
Tau, mama, visos gėlės,
Tau, mama, dovanėlės!
Tau, mama, žvaigždės...
Tau, mama, ramunėlės...
Tau, mama, mano meilė
Ir šiluma didi.
Tau, mama, mano dainos,
Kurias dainuoju Tau!!!
