Alizavos pagrindinės mokyklos laikraštukas
Šratinukas
Vaizduoklis
Obuolių karas
Šiemet sode obuolių
Tiek, kad braška šakos.
O krituolių taip gausu -
Žemės nesimato!
Per ilgai jie čia nebus,
Nekėpsos sudribę.
Tuoj pakviesiu vaikučius,
Kur labiau išdykę.
Greit sode kils sujudimas
Didesnis už tvaną,
Nes vaikų toks padūkimas
Pranašauja karą.
Iš kairės ir dešinės
Stovi jau po pulką.
Laidys jie vis ir bumbsės
Obuolius lyg kulkas.
Kam netyčia kur paklius
Iš kietesnio gauti,
Tam sopės ir liūdna bus -
Reiks iš mūšio trauktis.
O jei kartais obuolys
Būtų kiek papuvęs,
Tegu džiaugias tas karys,
Kur nuo jo nežuvęs.
Ypatingos Mokytojo akys
Turbūt nėra kitų tokių akių, kaip Mokytojo. Rodos jos įžvelgia viską: kas neatliko namų darbų, kuris mokinys labiausiai bijo eiti prie lentos, kur paslėptos „špurgės“, kas nuo ko nusirašinėja, kas vis nekantriai žvilgčioja į laikrodį ir kas prašyte prašosi paliekamas po pamokų. Lygiai taip pat akylai mokytojas mato visus puikiai pasiruošusius pamokai, perskaičiusius temą į priekį, nusiteikusius dirbti, pavyzdingus ir stropius vaikus. Įspėja tokius mokinių talentus, apie kuriuos jie patys nė nebūtų susimąstę. O kur jau tas stebuklingas gebėjimas perskaityti net ir patį „vištakojiškiausią“ raštą! Nė viena miniatiūrinė raidelė, nė vienas susisukęs skaičiukas nelieka neiššifruotas.
Griežtos mokytojo akys nelyginant lazeris pereina kiaurai kūną, įsiskverbia į protą ir sąžinę ir pataiko tiksliai ten, kur norėjo. Pakanka vos vieno žvilgsnio ir jau aišku, kad toliau atsakinėsi tu, niekur neisi po skambučio tu, tau minus vienas balas, o tu į kitą pamoką be tėvų verčiau neateik.
Švelnios akys, kur kas maloniau paglosto širdį. Jos supranta, kad tu nesimuliuoji, o iš tiesų nebegali tverti pilvo pūtimo, tu nesavavališkai vėluoji į pamoką, bet tikrai negirdėjai žadintuvo- juk mokytojas mato, kad skubėdamas net kojines apsimovei skirtingas.
Niekas nežino, kaip vadinasi toji galia, slypinti mokytojo žvilgsnyje, kokia magija glūdi tose ypatingose akyse... Tačiau būtent tai ir padaro Mokytoją tikru Mokytoju. Kitokio nė neįmanoma įsivaizduoti.
Tamsa
Rudenio tamsa- baugu,
Nes po kojomis čežantys lapai
Grėsliai kužda: „Čia nesaugu...“
„Čia pavojinga“,- jiems pritaria batai.
„Aš šalia...“- atsiliepia šešėlis
Ir iš lėto pranyksta lange
Seno buto, kuriam pasislėpus
Kiaurą dieną pratūno Tamsa.
O nakčia ji užsideda kaukę,
Ilgu šaliku gaubia pečius
Ir pravėrus duris tuoj į lauką
Tyliai sprunka, palieka namus.
Nesidairiusi perbėga kelią,
Išbaidydama juodas kates,
Žiurkių pulką, vagišių grupelę,
Benamius ir iškviestas dvasias.
Prasispraudusi pro tvoros plyšį,
Be leidimo per kiemus žmonių,
Ji keliauja kiekvieną sykį
Nežinia kur, savo keliu.
Apie pirmą sniegą ir gerus darbus
Kartu su pirmuoju sniegu į žemę nusileido mažytė Dvaselė. Ji buvo rausva, pūkuota ir truputėlį perregima. Savo išvaizda priminė švelnų siūlų kutosėlį, koks būna ant vaikiškos kepurės. Ir dar- toji Dvaselė labai maloniai kvepėjo. Tame kvape, rodos, sutilpo viskas: ir žolelių arbata su liepų medumi, ir šviežios naminės bandelės su cinamonu, ir mieliniai blynai su braškių uogiene... Be viso to, Dvaselė buvo be galo maloni, tačiau tai jau reikalauja platesnio paaiškinimo nei forma ar kvapas. Kadangi pati vaikščioti nemokėjo ( norint eiti, reikia turėti bent šiokias tokias kojytes, kurių Dvaselė , deja, neturėjo), naudojosi Vėjo paslaugomis. Dvaselei mandagiai paprašius, jis švelniai pūstelėdavo reikiama linkme ir nugabendavo mažylę ten, kur jai norėdavosi. O norai nebuvo patys didžiausi. Ji nesiprašė nei į Havajus, nei į Bermudų trikampį. Dvaselė keliaudavo tik pas nelaimingus žmones. Tuomet, išsiaiškinusi liūdesio priežastis, tik jai vienai žinomu būdu padėdavo nelaimėliui. Tik šast- ir problemos kaip nebūta! Šitaip ji nudžiugino ne vieną šniurkščiojantį mokinuką, kurį paliko po pamokų, sutaikė daugybę įsimylėjėlių, praskaidrino dieną dešimtims šeimininkių, kurių kepti pyragai subliuško, privertė nusišypsoti keletą pervargusių statybininkų ir dar galybei susinervinusių, nusivylusių ir apniukusių žmonių pakėlė nuotaiką. Tačiau nė vienas iš jų nesuprato, kaip Dvaselei taip pavyksta pradžiuginti širdį.
Galbūt, tai dėl jos akiai mielos išvaizdos, galbūt, dėl pasakiško aromato. Bet greičiausiai, visi spėliojo, kad tai dėl malonaus jos būdo. Geros valios vedina ji nepabūgsta susiraukusių veidų ir netgi, atvirkščiai, stengiasi juos praskaidrinti. O vien tai, kad kažkas bando tau padėti, jau yra didžiulė pagalba. Gaila tik tiek, kad Dvaselė, kaip su sniegu ateina, taip su sniegu ir ištirpsta, nespėjusi visiems pagelbėti. Džiugu bent tai, kad atsiranda geranoriškų žmonių, kurie įkvėpti Dvaselės darbo, patys bando jį pakartoti.
Galbūt ir Tu, iškritus pirmam sniegui, jau spėjai sutikti Dvaselę?
O gal ir Tu nori ja pabūti?
Kalėdos
Vakar ryte pamačiau aš Kalėdas,
Sniegu ir spalvotom lemputėm apdėtas.
Jos kabėjo ant eglių miestų centruos,
Parduotuvių vitrinų didžiuliuos languos.
Ir žmonių veiduose jos iš tolo švytėjo.
O tuomet man į galvą mintis greit atėjo,
Kad Kalėdos gražesnės nei Mis Lietuva
Ir gerokai šiltesnės nei laužo liepsna.
Jos skanesnės už patį gardžiausią pyragą,
O kvepėjimu lenkia „Chanel“ aromatą.
Jei Kalėdos galėtų pavirst žmogumi,
Apkabinčiau ir mylėčiau visa širdimi.
Kiekvienas turi tokį draugą, kuris per daug šneka ir neleidžia įsiterpti kitiems. Turi ir tokį draugą, kuris kalba tik ko nors paklaustas. Taip pat turi tokį, kuris juokingai šypsosi. Ir tokį, kuris pernelyg kietai sučiaupęs lūpas. Žinoma, visi turi draugą, kuris iš visko kvatojasi. Ir visi turi draugą raudulį. Yra draugas, kuris žūtbūt privalo tave pamokyti, kaip gyventi. Yra draugas ir toks, kuris pats konsultuojasi visais gyvenimo klausimais. Taip pat kiekvieno draugų tarpe yra mažas melagis. Ir yra „teisingumo ministras“. Be abejo, visi turi draugą svajoklį. Visi turi ir draugą realistą. Dar yra toks draugas, kuris geresnis už brolį. Ir toks, kuris nevertas draugu vadintis.
Dabar perskaityk iš naujo ir pamėgink atpažinti konkrečius asmenis. Beveik visus radai tarp savo draugų? Puiku, nes kažkas skaitydamas čia atrado tave.
Apie elektronines atliekas ir ... mokytojos antakių kalbą
Įkvėpt, iškvėpt. Įkvėpt ir... Oi, vos neužmiršau –nutaisyti mandagią šypseną, kaip gi be jos. Dabar jau galima tiesti ranką prie durų ir tris kartus pabelsti. Daugiau negalima, antraip pasirodysiu pernelyg nekantri ar net įžūli.
Tuk tuk tuk.
Už durų tyla. Gal per tyliai? Reikėtų pabelsti dar sykį, bet... O gal namuose nieko nėra?
Dar kartą įkvėpiu. Giliai giliai įkvėpiu. Po velniais, kurgi tas mano mandagusis šypsnis? Kaip sunku sutramdyti savo veidą. Lūpų kampučiai nervingai trūkčioja ir nė nemano pakilti į viršų, kad bent šiek tiek panašėtų į šypseną. Po ilgų treniruočių prieš veidrodį dabar sugebu išspausti tik kažkokį neaiškų vingį tarp nosies ir smakro.
Vėl tiesiu ranką durų link, bet kaip tik jos atsivėrė. Sugniaužtas kumštis vos nepabeldė pagyvenusiai moteriškei per kaktą.
-Atleiskit, kad aš čia taip...
-Nieko nieko, eikš vidun, mačiau pro langą, kad ateini, - maloniai šyptelėjo ji.
„Savuose namuose šypsotis lengva“,- pamaniau, bet patylėjau.
Taip, aš savo pirmosios mokytojos namuose. Pirmą kartą gyvenime. Jei viskas gerai, tuomet ir paskutinį. Kad tik neužmirščiau, ko atėjau.
-Tai kas nutiko, kad sumanei mane aplankyti? – ir vėl ta maloni šypsena.
-Am... Na, tiesą sakant, aš norėjau jūsų šio to paprašyti...
Mokytoja kilstelėjo vieną antakį. Atsimenu šią jos išraišką nuo pat pirmos klasės. Tai reiškia: „Klausau tavęs taip įdėmiai, kad jei dabar pat visko nepasakysi, mano antakiai gali nebegrįžti į vietą, tad nerizikuok mano išvaizda ir kalbėk greičiau“.
-Gal kartais turite sugedusių elektros prietaisų ar kitokios nereikalingos elektronikos. Mūsų mokykla renka tokias atliekas ir, jei surinks didelį kiekį, laimės labai gerą prizą.
Antakis pakilo dar aukščiau. O gal tikrai negrįš atgal?
-Čia tinka visokie televizoriai, šaldytuvai, lygintuvai...
Antakis kilstelėjo dar aukščiau. Po šimts, kiek ši moteriškė dar gali? Nebežinau nė ką sakyti.
Tyla truko apie minutę. Pragariškai ilgą minutę. Pagaliau mokytojos antakiai vėl buvo viename lygmenyje. Ačiū Dievui, neteks apmokėti plastikos chirurgo paslaugų.
-Ak, brangioji, kaip tik prieš tave buvo dar pora vaikų dėl to paties. Atidaviau jiems seną radiją. Daugiau nieko neturiu, - žinoma, ir vėl maloni šypsenėlė.
-Aišku, suprantu. Tai tiek ir tenorėjau. Viso gero.
-Sudiev...
Tyliai užvėriau duris paskui save. Išėjusi iš kiemo piktai paspyriau pakelės akmenėlį. Arba metams bėgant mokytoja atbuko arba nebesuprantu antakių kalbos.
Uraganas Valentinas
Praūžė vasario 14-oji – Šv. Valentino, Įsimylėjėlių diena. Praūžė it koks uraganas: nurovė stogus merginoms, išvertė iš koto vaikinus, prašvilpė pro gėlių kioskelius ir nuniokojo saldainių lentynas krautuvėse. Poveikis buvo juntamas ir juvelyrinių dirbinių parduotuvėse, ypač sužadėtuvių ir vestuvinių žiedų skyriuose. Sąmyšis neaplenkė restoranų su dviviečiais staliukais, kinų teatrų, kurių tos dienos repertuare buvo bent vienas romantinis filmas ir, be abejo, bažnyčių bei santuokų rūmų. Pastaruosius užtvindė baltasuknių moterų ir kostiumuotų vyrų banga. Nemažai žalos patyrė įsimylėjėlių, besibučiuojančių prieš vėją, lūpos. Bet vis dėlto didžiausi nuostoliai buvo padaryti tiems, kurių širdys vienišos. Vargšeliai viską stebėjo iš šalies ir guodėsi socialiniuose tinkluose, kad kitomis dienomis jų irgi niekas nemyli.
Pavasarinė meilė
Pavasarį sprogsta iš meilės visi:
Pumpurai medžių ir kačiukai maži,
Kur, tyliai sutūpę ant karklo šakos,
Klausos atbundančio grožio dainos.
O skamba ji švelniai, lyg plunksna balta,
Paliekanti debesis giedram danguje
Ir žemę palietus anksčiau už visus
Namo pargagenančius paukščių pulkus.
Melodiją šitą pačiumpa greit vėjas
Ir švilpauja garsiai, tarsi išprotėjęs.
Bet taip ir yra – jis galvą pametęs
Dėl strazdanotos linksmos šešiametės.
Jos vaikiškas juokas skardena kieme,
Pažadina šunį ankštoje būdoje,
Kuris visą naktį mėnulin žiūrėjo
Ilgesingai kartodamas: „Įsimylėjau-u-u-u“.
