Alizavos pagrindinės mokyklos laikraštukas
Šratinukas
Pokalbis su Rusne
Šiais mokslo metais mūsų mokykloje pradėjo dirbti 2 naujos mokytojos: lietuvių kalbos ir literatūros- Rasa Gudonienė ir matematikos- Vitalija Mikšienė.
Rusnės klausimai naujokėms:
1. Kokioje bendrojo lavinimo mokykloje Jūs mokėtės?
2. Kai buvote penktoje klasėje, kokios pamokos Jums labiausiai patikdavo?
3. Kokius būrelius Jūs lankydavote savo mokykloje?
4. Ar kuo nors skiriasi dabartiniai mokiniai nuo jūsų buvusių klasiokų?
Mokytoja Rasa:
-
Aš mokiausi Kupiškyje, šiandien ta mokykla vadinasi Povilo Matulionio progimnazija, o kai aš mokiausi ji vadinosi Povilo Matulionio vidurinė mokykla.
-
Man labiausiai patikdavo muzika, lietuvių kalba ir kūno kultūra.
-
Mokykloje aš nelankydavau jokių būrelių, nes dar mokiausi Muzikos mokykloje, tuomet ji vadinosi Meno mokykla.
-
Ir mes buvome tokie pat išdykę, tačiau mes daugiau gerbdavome mokytojus ir būdavome labiau atsakingesni.
Mokytoja Vitalija:
-
Šiandien tos mokyklos pavadinimas yra kitoks, o kai aš mokiausi ji vadinosi Vlado Rekašiaus vidurinė mokykla (Kupiškyje).
-
Na, kaip ir visiems vaikams- kūno kultūra. Dar labai patikdavo matematika, lietuvių kalba. Tokios, kaip Gamta mūsų laikais iš viso nebuvo.
-
Lankydavau Choro būrelį ir dar Matematikos toks papildomas būdavo.
-
Taip, skiriasi. Dabartiniai mokiniai yra laisvesni ir drąsesni. Mes buvome kuklesni, ramesni, bet aš džiaugiuosi, kad šiais laikais vaikai yra tokie drąsūs.
Rusnė: Ačiū už pokalbį.
Rusnė: Ką pagalvojote, kai sužinojote, kad teks važiuoti į tolimą mokyklą?
Poetas Liudvikas: Lietuvoje man nėra tolimų mokyklų, nes Lietuva nėra tokia didelė, kad negalėtum kur nors nuvažiuoti per dieną. Aš paprašiau, kad man paaiškintų, į kokią mokyklą aš turėsiu važiuoti, kokiame projekte ta mokykla dalyvavo. Ir man visai patiko tas pasiūlymas -atvažiuoti pas jus.
Rusnė: Kokį įspūdį susidarėte apie mūsų mokyklos bendruomenę?
Poetas Liudvikas: Labai gerą įspūdį. Jūsų mokyklos bendruomenė verta pagarbos jau vien dėl to, kad ėmėsi tokio projekto. Tokio nedidelio miestelio bendruomenė sugebėjo nušluostyti nosį didelėms bendruomenėms, didelėms mokykloms. Tai rodo, kad netgi mažos mokyklos, mažos bendruomenėlės, labai daug gali. Svarbu gera iniciatyva, gerai sugalvota mintis ir būdas tą mintį įgyvendinti. Tai rodo, kad nėra taip jau beviltiška toje Lietuvoje ir neverta bėgti iš jos. Galima ir Lietuvoje kurti ir labai gražiai atlikti nors ir nedidelius darbus. Jūsų mokyklos bendruomenė yra pavyzdys visoms kitoms bendruomenėms, kaip reikia kurti. Rodos, paprastą dalyką, šiukšlių rūšiavimą, sujungėte su skaitymu, sujungėte iš pažiūros nesujungiamus dalykus. Tai yra jūsų atradimas, jūsų sėkmės formulė.
Rusnė: Papasakokite, koks buvote mokykloje?
Poetas Liudvikas: Mokykloje aš buvau šiek tiek padykęs, nors mokiausi visai neblogai. Mokiausi sustiprintoje matematikos ir fizikos klasėje ir man nebuvo sunkūs tie mokslai. Aš nė negalvojau, kad kada nors mokysiuosi lietuvių kalbos ir literatūros. Vėliau pajutau, kad man daug mielesni yra humanitariniai mokslai, todėl perėjau į lietuvių kalbą ir literatūrą universitete. Dar vėliau mokiausi kino scenaristikos konservatorijoje. Aš ir dabar mokausi. Mokausi iš gyvenimo.
Manau, kad kūrybingi vaikai tiesiog negali būti įspausti į rėmus, reikia leisti jiems pasireikšti. Patiems vaikams norisi padūkti, išsiskirti ir tai yra sveika. Mūsų mokytojai buvo gana atlaidūs. Jeigu kartais ir nubausdavo, tai nieko baisaus ir nenutikdavo.
Rusnė: Gal prisimenate kokią iškrėstą išdaigą?
Poetas Liudvikas: A-a-a... prisimenu, bet gal nesakysiu... (juokiasi)... galvoju: sakyt ar nesakyt?... Gerai, pasakysiu!
Mūsų laikais buvo labai madoje sprogdinti. Mes nusipirkdavome degtukų, pasivogdavome varžtų, priskusdavome sieros, prigrūsdavome į tuos varžtus ir sprogdindavome. Ne mokykloje, žinoma. Aš tiesiog nežinojau, kad mano kišenė kiaura. Įsikišau aš tuos didelius varžtus į kišenę. Per pertrauką man tas varžtas per kiaurą kišenę ir iškrito. Vidury ilgosios pertraukos pasigirdo sprogimas mokykloje. O košmare! Visa mokykla sukilo: kas čia šovė?! Kas sprogdino?! Tai neturėjo nutikti, kalta buvo mano kiaura kišenė. Niekas taip ir nesužinojo kaltininko. Tačiau mano sąžinė nerami. Prisimenu iki šiol.
Rusnė: Palyginkite šių dienų ir savo laikų jaunimą. Ko daugiau- pranašumų ar trūkumų?
Poetas Liudvikas: Dabar jaunimui yra žymiai įdomiau gyventi. Mes turėjome tik sporto salę. Neturėjome kompiuterio. Dabar kiekvienas vaikas turi po „mobiliaką“, dažnas gali su tėvais išvažiuoti į užsienį. O mes gyvenome gana skurdžiai. Tačiau mes augome žymiai sveikiau. Mes labai norėjome dūkti, sportuoti. Šiandieniniai vaikai nesportuoja, kažkokie paliegę, prisivalgę „čipsų“. Mūsų laikais nebuvo net kramtomos gumos. Ji buvo tik Amerikoje. Jeigu kuriam vaikui atsiųsdavo kramtomos gumos, tai šis su visais pasidalindavo. Būdavo šventė. Dabar kiekvienas gali nusipirkti kramtomos gumos, geria pepsikolą. Iš kitos pusės, kai žiūri, kaip tie vaikai geria energetinius gėrimus... Mes gyvenome sveikiau. Mūsų maistas buvo sveikesnis, mūsų oras buvo sveikesnis. Mes daugiau sportavome. Dabar į klasę ateina keturiolikmečiai ir jau visi paliegę. Jie negali lankyti kūno kultūros pamokų, pusiau invalidai, su atleidimais. Kad kas nors mūsų laikais būtų ieškojęs atleidimo nuo kūno kultūros pamokų! Į fizinį eidavome visi su didžiausiu džiaugsmu! Tai būdavo pati meiliausia pamoka. Aš dažnai pagalvoju, jeigu mūsų laikų vaiką, tokį harį poterį, dabar atvestume į mokyklą, tai visi sakytų: koks keistas! Nemėgsta kompiuterio?! Sportuoja?!
Rusnė: Kodėl rašote knygas vaikams?
Poetas Liudvikas: Man labai įdomu, kaip vaikai tas knygas skaito. Ar jie supranta, ar jiems juokinga? Iš suaugusio žmogaus tu niekada neišgirsi tiesos. Jis arba pameluos, arba mandagiai atsakys, kad įdomu. O vaiko reakcija yra gyva. Jis niekada nemeluos. Jeigu jam nepatinka, jis ir sakys, kad nepatinka, kad neįdomu, ką šitas dėdė parašė. Todėl vis norisi save patikrinti. Man labai įdomu save prisiminti. Kituose vaikuose aš matau save.
Rusnė: Ar turite savo mėgstamą kūrybos kampelį?
Poetas Liudvikas: Mano mėgstamiausias kūrybos kampelis yra ten, kur aš paprastai būnu. Jeigu einu grybauti, man mintyse dėliojasi mintys, žingsnio ritmu- žodžiai: avys batus avėjo/ vilkas vilkėjo/ ir suvilkėjo ant vėjo... Tai jeigu tų minčių, atsisėdęs kelmelio niekur neužrašysi, tai jos ir išgaruos, neprisiminsi. Kur tos mintys dėliojasi, ten ir yra mano kūrybos kampelis. Paskui, turėdamas siūlo galą, atsisėdęs prie stalo ar kompiuterio, jau išplėtosi.
Rusnė: Ką dar veikiate be rašymo?
Poetas Liudvikas: Labai daug ką veikiu. Neprasmingi dalykai, vadinami rutina, yra nemieli tavo širdžiai. Įdomus darbas yra neprivalomas, tas, kurį tu pats susigalvoji. Jis suteikia daugiausiai džiaugsmo. Pavyzdžiui, susigalvoji restauruoti seną aptriušusią spintą, kurią randi palėpėje. Mėgini atstatyti tos spintos tikrą istorinį vaizdą. Spinta dažyta, kiek kartų dažyta... Po tuo dažų sluoksniu atrandi kažkokį piešinį. Labai įdomu. Tada labai svarbu neskubėti, kad ko nesugadintum.
Rusnė: Ko palinkėtumėte mūsų mokiniams ir mokytojams?
Poetas Liudvikas: Mokiniams noriu palinkėti, kad jie būtų kūrybiški, kad neužsiskliaustų savo skliausteliuose. Kad daugiau žaistų, kad savo vaikystėje ieškotų netikėtumų. Kad nebūtų nuobodūs. O mokytojams siūlau vaikų griežtai nebausti. Taip šauniai gyvendami galėtumėte daug sukurti.
Rusnė: Ačiū už įdomų pokalbį! Sėkmės Jums!
Gruodžio 10 d. į Kupiškio sav. viešąją biblioteką moksleivius sukvietė projekto „Skaityti- tai nuolat tobulėti“ baigiamasis renginys. Projekto metu 5-8 klasių mokiniai susipažino su naujausia lietuvių rašytojų kūryba. Buvo renkama ir labiausiai paaugliams patikusi knyga, ja tapo Dariaus Rekio apysaka „Viską susapnuoti dar kartą“.
Į baigiamąjį projekto renginį „Knygų išmintis- tau“ sugužėjusius jaunuosius skaitytojus sveikino viešosios bibliotekos direktorės pavaduotoja Lina Matiukaitė, linkėjusi vaikams ir toliau nepamiršti knygos, ją į rankas paimti bent kartą per savaitę. Bibliotekininkės įteikė padėkas geriausių atsiliepimų apie perskaitytas knygas autoriams, dėkota ir aktyviai į projektą įsijungusioms mokytojoms ir bibliotekininkėms. Alizavos pagrindinė mokykla pelnė daugiausiai skaitančios ugdymo įstaigos nominaciją.
Rusnė: Kaip jaučiatės, sužinojęs mūsų mokinių nuomonę apie savo knygą?
Rašytojas Darius: Buvau labai maloniai nustebintas. Kiekvienas, kuris rašo, tikisi, kad jo kūrinys bus skaitomas ir duos kokias nors emocijas skaitančiajam. Ir nesvarbu patiko ar nepatiko. Svarbu, kad kūrinys kažkaip veikia, nes jeigu nėra jokio poveikio, kokia prasmė tada rašyti.
Rusnė: Ar mėgote mokykloje skaityti knygas?
Rašytojas Darius: Taip. Bet nebuvau tas, kuris visą laiką sėdi prie knygų. Kaip ir rašymas, taip ir skaitymas reikalauja tam tikros nuotaikos. Kai turi poreikį, tai jį ir patenkini. Yra poreikis išsikrauti- rašai, yra poreikis pasipildyti- čiumpi knygą. Knygų skaitymo ilgam neatidėlioju. 2-3 naktys ir knyga perskaityta. Skaitau ir šiandien. Labiausiai mėgstu fantastines knygas. Fantastika man labai įdomus žanras, nes ji turi neribotą minčių laisvę ir visada kažkuo tave nustebina, o aš labai mėgstu, kad mane nustebintų.
Rusnė: Kokio rašytojo knygas labiausiai mėgote?
Rašytojas Darius: Mano mėgstamiausias rašytojas buvo fantastas Žiulis Vernas. Fantastika – nuostabus žanras. Sukurti naują pasaulį žymiai įdomiau negu aprašyti esantį.
Rusnė: Kaip kilo mintis parašyti knygą „Viską susapnuoti dar kartą“?
Rašytojas Darius: Spontaniškai. Paprašė pabandyti parašyti. Dvi naktis nemiegojau ir pabandžiau parašyti. Ir niekad negalvojau, ar atsipirks mano darbas.
Rusnė: Ko palinkėtumėte mūsų mokyklos mokiniams?
Rašytojas Darius: Ir toliau skaityti knygas! Nelįsti į tą internetą! Tikrai, nes knygos lavina Jūsų vaizduotę, o be vaizduotės gyvenimas tampa nuobodus ir ne toks įdomus. Vaizduotė leidžia sukurti ir matyti pasaulį įvairiomis spalvomis.
Rusnė: Ačiū už interviu! Sėkmės jums rašant kitas knygas!
Interviu su rašytoja Danguole Kondrotiene
Rusnė: Kviečiu sugrįžti į vaikystę. Kokia buvote mokykloje? Kokios pamokos labiausiai patikdavo, o kokios nepatikdavo? Gal kokią išdaigą prisimenate?
Rašytoja Danguolė: Aš buvau iš tų vaikų, kurie gerai mokosi ir todėl mokytojai jiems atleidžia blogus poelgius. Tokios, velnių prišveitusios, mano mokykla seniai neturėjo. Mokyklą baigiau sidabro medaliu. Visus dalykus mokiausi gerai, o labiausiai nemėgau fizikos ir chemijos, nors mokytojas mūsų buvo fantastiškas. Klasės auklėtojas buvo turistų būrelio vadovas. Tik fizika ir chemija mums maišė kalbėtis apie keliones. Labiausiai patiko lietuvių kalba ir nė kiek ne mažiau- matematika. Nuotykių buvo labai rimtų, kurie galėjo blogai baigtis mūsų mokyklos direktoriui. Vieną kartą su klase, prisiskaitę R.L. Stivensono „Lobių salos“, išėjome tų lobių ieškoti. Susiradome apleistas kapines ir pabandėme kapstytis. Mes tikrai nieko nežinojome apie žydus ir tikrai nieko nenorėjome nuskriausti, bet už tuos savo kasinėjimus- nuskambėjome labai plačiai ir kurį laiką stovėjome priešais mokyklos rikiuotę, beveik iki mokslo metų galo.
Rusnė: Dalyvavome Jūsų karūnavimo šventėje, balandžio 2 dieną Panevėžyje. Tada Jūs kalbėjote, kad nuo mažų dienų žinojote savo kelią. Gal galėtumėte apie tai plačiau papasakoti?
Rašytoja Danguolė: Nežinau, kodėl nebūčiau galėjusi tapti rašytoja. Rašytojos darbas ar pašaukimas yra labai įdomus, nes jis leidžia gyventi savo fantazijų šalyje ir niekas tavęs nelaiko pamišėliu. Manau, kad šiek tiek yra ir paveldima, nes tikras pusbrolis Salemonas Paltanavičius yra nominuotas rašytojas. Mano dukra Karina daug rašo, yra konkursų nugalėtoja ir nori būti rašytoja. Kažkur kažkoks kraujo lašas nuo rašytojo proprosenelio yra įtiškęs.
Rusnė: Žinome, kad kasmet lankotės pasaulinėse Knygų mugėse. Kuo skiriasi Vilniaus knygų mugės nuo Leipcigo, Frankfurto, Paryžiaus, Bolonijos ?
Rašytoja Danguolė: Labai daug kuo. Visi užsieniečiai, kurie dalyvauja Frankfurto, Leipcigo, Bolonijos knygų mugėse, mums pavydi Vilniaus knygų mugės, nes tai neeilinis renginys. Tai renginys, kurį sudaro apie 100, šiemet apie 150 renginių. Čia susirenka ne tik rašytojai, leidėjai, bet ir skaitytojai. O tos kitos knygų mugės- tai tik leidėjų susitikimo vieta, paprastų skaitytojų ten nepamatysi. Tai profesionalų knygų mugės. Šiek tiek galima išskirti Paryžiaus knygų mugę. Jos yra 2 atskiros. Viena šiek tiek panašesnė į Vilniaus knygų mugę, bet 3 kartus mažesnė ir viena šiek tiek didesnė – specialistams. Lietuviškoji Vilniaus knygų mugė yra didžiulis ir vienas svarbiausių kultūros renginių.
Rusnė: Gal išduotumėte savo artimiausius planus? Kokią knygą vaikams dar parašysite?
Rašytoja Danguolė: Vasario 19 d., 14 val., Vilniaus knygų mugėje pristatysiu naują savo knygą vaikams „Pasaiba“ apie šveplių ir melagį menininką, kuris viską dėlioja iš kojų.
Rusnė: Ko palinkėtumėte mūsų mokiniams?
Rašytoja Danguolė: Aš taip pat esu kaimo vaikas. Man iki mokyklos buvo 7 km. Tai aš visų pirma jums linkiu neprarasti to natūralaus žavesio, tikros dūšelės, tikrų jausmų, kurie, aš manau, gerai veikia. Troleibusų dūmai, miesto aplinka žmones pakeičia. Todėl aš linkiu likti savimi ir tuo didžiuotis, nes iš kaimo vaikų išauga rašytojas.
Rusnė: Ačiū už įdomų pokalbį. Linkiu Jums kūrybinės sėkmės.
Vasario 10 dieną etnokultūros pažinimo dienoje dalyvavo Kupiškio etnografijos muziejaus direktorė Violeta Aleknienė
Rusnė: Kokie Kupiškio rajone planuojami renginiai, skirti Lietuvos etnografinių regionų metams?
Direktorė Violeta: Etnografinių regionų metams ruošiasi visa Lietuva. Mes, muziejininkai, taip pat esame kultūros įstaiga ir parengėme nemažai būsimų renginių projektų. Vienas iš jų- „Kas gražu atsilieps, nors kalnais ir upėm užklotum“. Į Kupiškio miestą atvyks muziejininkai iš kiekvieno regiono. Jie žada pristatyti parodą, amatus, kulinarinį paveldą. Žinoma, kalbės savo tarme, dainuos. Projektas „Baltiški amatai regionų sandūroje“, skirtas Baltų vienybės dienai, vyks ant Kupiškio piliakalnio. Vyks tautodailininkų ( liaudies menininkų, kurie pina, piešia, drožia iš medžio, audžia) ataskaitinės parodos. Projektas „Meninė raiška per liaudies simbolius“ skirtas Kupiškio rajono mokykloms. Jis vyks muziejaus naktį, gegužės 19 dieną. Jaunieji fotografai, dailininkai, medžio drožėjai, mokysis ir įsimins, ką reiškia liaudies simboliai mene ir kaip jie buvo panaudojami. Projektas „Kur eini, ten keliai, kur sustoji, ten namai“ skirtas senoviniams gatviniams kaimams, senosioms sodyboms, bažnyčioms , dvarams. Planuojame jaunųjų dailininkų plenerą, į kurį pakviesime Subačiaus gimnazijos ir Alizavos mokyklos mokinius. Vaikai vyks į Daugiavenės kultūros istorinį draustinį, muziejuje bus viktorina apie senąjį gatvinį kaimą. Svarbiausia, kad į šiuos renginius įsijungs visa tauta ir įvairios kartos. Šitaip perduodamas tautos šaknų vertingumas, tie gražūs papročiai, kurie šiandien yra prie išnykimo ribos.
Rusnė: Kaip Jums patiko mūsų šiandieninis renginys?
Direktorė Violeta: Aš mokykloje dirbau daugiau kaip 20 metų. Man mokykla yra labai sava ir miela įstaiga. Mokinių klegesys, jų nuotaikos, jų visi darbai, ta pati jaunystė, kuri už save kalba mokyklos koridoriuose, yra tautos vertybė. O kai vaikai patys dainuoja, muzikuoja, karpo, kepa, pina, verpia- tai yra nuostabu. Nors ir maža dalele jaunam žmogui tai pateikiama- jau yra vertybė. Manau, kad daugelis jūsų mokinių neužmirš šito gražaus renginio ir aš norėčiau paprašyti, kad jūs neapsiribotumėte vien tik šituo renginiu, kad Lietuvos regioninių metų sklaida vyktų ištisus metus. Tam tinka bet koks etninės kultūros dalykas.
Rusnė: Ko palinkėtumėte mūsų mokyklos mokiniams?
Direktorė Violeta: Pirmiausia – tai būti sveikiems. Kai yra sveikata, tada žmoguje yra meilė. Mylėkite savo artimuosius, kurių gyvenime labai reikia. Mylėkite savo mokytojus, kuriuos prisiminsite visą laiką, nes mokykla yra pats gražiausias jaunystės tarpsnis. Aišku, gerai mokykitės, nes be mokslų- durys visur užvertos. Kiekvienas suraskite savo vietą gyvenime. Linkiu, kad ši graži mokykla, puoselėjanti tokias gražias tradicijas, išliktų ilgai ilgai. Tai priklausys nuo mūsų demografinės padėties. Mąstoma, kad 2020 m. Kupiškio rajone liks labai mažai mokyklų. Vienas iš mūsų tautos skaudulių yra tai, kad jauni žmonės, jaunos šeimos išvyksta į užsienį. Aš linkiu, kad jūs įleistumėte šaknis savo gimtajame krašte. Nesvarbu, kurioje Lietuvos vietoje, kad tik nereikėtų išvažiuoti dirbti nelengvo darbo ir gyventi nelengvo gyvenimo užsienyje. O keliauti žmogui būtina. Kai turi galimybę, gali visas šalis aplankyti, bet visada grįžki į Tėvynę.
Rusnė: Ačiū už linkėjimus ir sėkmės vykdant vertingus projektus.
Interviu su biologijos mokytoja, Biržų regioninio parko vyr. specialiste biologe Renata Ulinskiene
Rusnė: Kodėl reikalinga Žemės diena?
Mokyt. Renata: Kovo 20 d.- Žemės gimimo diena – pasaulyje pradėta minėti nuo 1971 m., o Lietuvoje- po Nepriklausomybės atkūrimo. Ji reikalinga, kad žmonija atkreiptų dėmesį į daugybę su Žemės naudojimu susijusių problemų. Tai ir oro užterštumas, ir Žemės išteklių naudojimas. Nuo kovo 20 d. iki balandžio 20 d. yra gerų darbų Žemei mėnuo. Jo metu vyksta Žemės švarinimo darbai, medelių sodinimas, inkilų kėlimas.
Rusnė: Kokiais darbais Žemės dieną pažymi aplinkosaugininkai?
Mokyt. Renata: Aplinkosaugininkai dalyvauja akcijoje „Darom“. Dalyvaujame miesto aikštėje vykstančioje Žemės vėliavos pakėlimo šventėje. Su miškininkais važiuojame į miškus ir keliame inkilus. Dalyvaujame gražiausios sodybos rinkimuose ir Pavasario šventėje, kurios metu važiuojame į gamtą ir stebime parskridusius paukščius.
Rusnė: Jūsų palinkėjimai mokiniams.
Mokyt. Renata: Kad visų pirma atkreiptų dėmesį į save. Kad pradėtų ekologiškai ir švariai gyventi. Tai ir atliekų rūšiavimas, ir aplinkos nešiukšlinimas, ir sveika mityba. Kai susitvarkysime su savimi, tada galėsime ir miestelį, ir rajoną, ir Lietuvą sutvarkyti. Viskas palaipsniui, bet pirmas laiptelis- nuo savęs.
Rusnė: Ačiū už interviu!
Interviu su būsimu Kupiškio r. savivaldybės vicemeru,
istorijos mokytoju Aurimu Martinka
Rusnė: Sveikiname! Mokytojas- vicemeras! Tai bent įvykis! Kaip jaučiatės, ar negaila palikti mokinių?
Mokyt. Aurimas: Kaip jaučiuosi dar sunku nusakyti, na o mokinius palikti tikrai labai gaila. Mokykloje išdirbau 23 metus, pripratau. Gerai sutardavau su mokiniais.
Rusnė: Ar planuojate kokių nors pokyčių jaunimui?
Mokyt. Aurimas: Planuojame pertvarkyti Jaunimo centro veiklą. Reikia, kad Jaunimo centras daugiau bendradarbiautų su mokyklomis, su kultūros centru, kad visi kartu kurtų bendrus projektus. Kad renginiai būtų įdomesni, patrauklesni, kad juose dalyvautų kuo daugiau jaunimo. Sieksime, kad Jaunimo centras, biblioteka, kultūros centras taptų traukos centrais kiekvienam žmogui, ypač mokiniams.
Rusnė: Ar Jūsų istorijos mokytojo patirtis pravers naujose pareigose?
Mokyt. Aurimas: Manau, kad pravers mokytojo patirtis, nes viena iš mano kuruojamų veiklų bus švietimas, vaikų teisių apsauga. Manau, kad patirtis, įgyta mokyklose, pravers sprendžiant kai kurias įsisenėjusias problemas. Aš, manau, žinau tai, ko nežinojo dabartinės valdžios viršūnės. Aš ateinu iš mokyklų, kurių ugdymo procesą reikia šiek tiek pertvarkyti, kad jis būtų modernesnis, atitiktų šių dienų jaunimo ir jų tėvų poreikius.
Rusnė: Jūsų palinkėjimai mūsų mamytėms?
Mokyt. Aurimas: Noriu palinkėti, kad jas slėgtų kuo mažiau rūpesčių, kad jų vaikai namo neštų tik gerus pažymius, kad jų elgesys būtų vertinamas tik teigiamai, kad jų vaikai susilauktų kuo mažiau priekaištų ir kuo daugiau pagyrimų. Gražaus pavasario! Gražios šventės!
Rusnė: Ačiū už interviu ir sėkmės Jums naujame darbe!
Interviu su „Teatriuku“
Rusnė: Bibliotekininkė sakė, kad prieš septynerius metus viešėjote mūsų mokykloje su „Keliaujančia Kalvio pasaka“. Aš jūsų programos nemačiau, nes buvau dar maža. Ar atsimenate Alizavos mokyklą?
Aktorė Dalia: Atsimename jūsų miestelio pavadinimą, nes tai labai įsimenantis pavadinimas. Tada vaidinome ne mokykloje, o kultūros namuose, todėl pačios mokyklos neatsimename.
Rusnė: Kada „Teatriuko“ gimtadienis ir kaip jį švenčiate?
Aktorė Dalia: Teatriuko gimtadienis- rugsėjo 22 dieną. Mes įsikūrėme 1998 m. Iš pradžių, kai buvo dveji, treji, penkeri metai, organizuodavome renginius Vilniaus mokytojų namuose. Sukviesdavome daug savo gerbėjų, publikos, koncertuodavome, dainuodavome. Dabar jau daug metų savo gimtadienio nebešvenčiame. Nebespėjame.
Rusnė: Gal esate paskaičiavę, kiek „Teatriukas“ turėjo koncertų per savo gyvavimo laikotarpį?
Aktorė Dalia: Taip. Kiekvieną renginį užrašome į tam tikrą knygą su kontaktais ir kita informacija. Dabar seniai bežiūrėjau, sunku tiksliai pasakyti, bet jau apie du tūkstančius pasirodymų tikrai bus.
Rusnė: „Teatriukas“ koncertuoja ir užsienio šalyse. Kurie geresni jūsų klausytojai: užsienio šalių ar Lietuvos?
Aktorė Dalia: Mūsų klausytojai visur yra labai geri. Todėl, kad mūsų pasirodymai yra įtraukiantys publiką: žaidžiame, dainuojame, mename mįsles... Todėl visą laiką publika mums yra palanki, visada aktyviai dalyvauja. Į užsienio šalis mus kviečia lietuvių bendruomenės. Lietuvių emigrantų vaikai labai greitai, per 2-3 mėn., užmiršta lietuvių kalbą. Su tėveliais jie dar kalbasi buitine kalba, bet tarpusavyje vaikai jau kalba angliškai ar švediškai. Lietuvių kalbai gresia išnykimas. Todėl mokytojai ir kviečiasi mus, nes mūsų spektakliuose - lietuvių kalbos grožis ir skambesys.
Rusnė: Ar sunku būti aktoriumi?
Aktorė Dalia: Kaip pažiūrėsi. Sunku, nes reikia daug treniruotis, išlaikyti publikos dėmesį, daug keliauti, nėra tokio pastovumo. Iš kitos pusės - mes patys sau šeimininkai. Nereikia mums nuo ryto iki vakaro kažkur sėdėti darbe. Mes galime repetuoti vakarais, savaitgaliais, esame laisvesni. Tačiau svarbiausia, kad mums patinka tai, ką mes darome ir kad mums niekas nenurodinėja. Ką mes norime, tą ir darome.
Rusnė: Kodėl šį kartą pasirinkote Violetos Palčinskaitės eiles?
Aktorė Dalia: Violeta Palčinskaitė –viena žymiausių Lietuvos poečių. Ji kuria labai seniai. Mes savo vaikystėje deklamuodavome V. Palčinskaitės eiles, kad ir tą patį „Raudoną pomidorą“. Tiesiog pasitaikė tokia proga. 2014 m.V. Palčinskaitė išleido viso savo gyvenimo kūrybos rinktinę, didelę storą knygą, su labai gražiomis iliustracijomis, pavadinimu „Vaikų kambarys“. „Nieko rimto“ leidykla paprašė mūsų įrašyti šios knygos reklamos kompaktinį diską, o paskui Vilniaus knygų mugėje pristatyti ir pačią knygą. Pristatyme dalyvavo ir pati poetė. Jai labai patiko. Paskui sugalvojome dar pridėti šiek tiek žaidimų ir važiuoti pas vaikučius. Violetos Palčinskaitės eilėraščius dainuojame labai seniai. Žilvinas nuo 1993 metų dainuoja „Lėlių teatrą“, „Žvėryną“.
Rusnė: Ko palinkėtumėte mūsų mokyklos mokiniams?
Aktorė Dalia: Kūrybiškai leisti savo laiką. Skaityti, viskuo domėtis.
Aktorius Žilvinas: Būti tokiems pat aktyviems, kaip ir dabar. Linkiu, kad jūs gyvenimą imtumėte už ragų, kad patys imtumėtės iniciatyvos. Kad būtumėte tokie, kokie yra jūsų mokyklos mokytojai, bendruomenė, bibliotekininkė. Žmogus turi būti aktyvus, smalsus. Turi pats norėti ir nelaukti, kol kas į burną įdės slieką. Jeigu ilgai lauksi, tai ir nesužinosi, kokio skanumo tas sliekas.
Rusnė: Ačiū už išsamius atsakymus. Linkiu, kad neišblėstų Jūsų kūrybinė ugnelė!
