Alizavos pagrindinės mokyklos laikraštukas
Šratinukas
Redaktorės žodis
Jaunųjų plunksnagraužių skrebenimai
Eilėraštis pagal pavadinimą
( Mėlynieji)
Tamsiose kertėse atrasti Kalėdiniai žaislai
Tamsią naktį, gūdžiam miške,
Godos namelio palėpėj,
Raminta ieškojo žaislų,
Kad Odetai nebūt nuobodu.
Su ja ir Rusnė atėjo kartu.
Dovilė skrynioj didelėj
Pamatė Justę tarp žaislų.
O Nidutė po egle
Grojo dainą dūdele.
Eilėraštis pagal paveikslą
(Žalieji)
Sniego senis
Sniego senis šiaip- drąsus,
Bet prieš feną- jis bailus.
Kai tik šiltas oras pūs,
Sniego senis greit pražus.
Sniego senis atsigauna
Ir į kitą senį šauna.
Sako:„ Morką duok greičiau,
Kol tavęs neištirpdžiau!“
Eilėraštis, kuriame įterpta laikraščio antraštė
(Geltonieji)
Kalėdų išvakarės
Puošiu žalią eglutę
Ir valgysiu skanų jogurtą.
Mano sena močiutė
Kvepės Kalėdiniais burtais.
Už lango krinta snaigės,
Išeinu laukan pažiūrėti...
Gyvatės metai baigės,
Su Arkliais teks judėti.
Eilėraštis apie žiemą su vakaro dalyvių vardais
(Raudonieji)
Vakarėlis
Kai vėjas stūgauja už lango,
Rusnė puotauja prie stalo.
Raminta visa išbalo,
Kai Agnė lūpą įsikando.
Laima su Nida žaidžia laivų karą.
Dovilė juokiasi be galo,
Nes Gabija mandarinais žongliravo,
Odeta Kalėdines dainas dainavo.
Dalė iš po stalo traukė Justės koją,
O Danutė jai paplojo.
Spragsint romantiškoms žvakių liepsnelėms bei skambant švelniai muzikai kiekvienas ant popieriaus lapo liejo savo mintis ir jausmus belaukiant didžiųjų švenčių.
Iki Kalėdų likus kokiai savaitei, visus apima neįprastas jausmas......
***
Praėjus kelioms akimirkoms suvokiu, kad tai buvo Kalėdų Dvasia. Kodėl aš ją išvydau taip trumpai? Norėjosi į ją žiūrėti, ją jausti ne tik trumpą akimirksnį, bet ilgiau. Pajusti, kaip užpildo kiekvieną kūno ląstelę ir įsiskverbia net į pačią širdį... Tačiau užteko ir tiek, kad manyje viskas pasikeistų. Dabar mano gyslomis pulsuoja ne įprastas kraujas, bet kažkoks paslaptingas Kalėdinis eliksyras, kurį turbūt sukūrė mažyčiai žali elfai smailiomis ausimis. Čia telpa meilės džiaugsmas ir kitos geros emocijos. Nuotaika, kaip ir pats eliksyras, šnypščia, putoja ir kunkuliuoja virsdamas skaidriais burbuliukais, kurie kyla į viršų iki pat dangaus.
Dalė
Užuodus cinamono ir mandarinų kvapą man darosi silpna nuo tos šventiškos minties ir tuo pačiu gera, nes tai- palaima. Galėčiau visą amžinybę sėdėti prie krosnies su šiltomis šlepetėmis ant kojų ir karštos kakavos puodeliu rankose. Visa tai man primena Kalėdas. O jei aš per tą skubėjimą pamirštu pasidžiaugti šventėmis, būnu visus metus išsiblaškiusi ir savyje nerandu harmonijos...
Kotryna
Ateina Kalėdų Senelis per mišką, pavargęs ir raudonas... Norėjau jo paklausti, kaip jam sekasi, bet jis pradingo tamsoje. Tada aš supratau, kad nepamatysiu jo niekada daugiau. Išbėgau skubiai į lauką, ten snigo baltomis snaigėmis. „Ei, visi, kas naujo!“,- surikau tyliai sau širdyje. Tada nuėjau į kampą ir pradėjau verkti, o paskui atėjo mama ir nusivedė mane į kambarį. Išgėriau šiltos arbatos ir nuėjau miegoti.
Deimantė
Kalėdos- stebuklų metas. Advento laikotarpiu, kai už lango krinta sniegas ir šalta, širdyje įsižiebia šilta kibirkštėlė. Ji verčia mane daryti gerus darbus kitiems, ištarti gerą žodį, kurio anksčiau ištarti, galbūt, nedrįsau.
Neda
Namuose kvepia blynais. Motina sugrįžusi apkabina, sniegu permirkusius batus išdžiovina. Kalėdinė nuotaika jausmus daro dar šiltesnius. Pagaliau sulaukiau, kada vėl galėsiu gaminti Kalėdinius žaisliukus ir dekoracijas virtuvėje. Dar smagiau atsibusti labai ankstų rytą, kada dar blaškaisi tarp sapnų ir šilto patalo, jausti sausas ir šiltas kojas...
Goda P.
Artėja Kalėdos, vadinasi, bus atostogos. Turėtų būti daug sniego, bet jo nėra. Mandarinai, dovanos, Kalėdų eglutė, visa šeima prie stalo, papuošti namai... Greitai Nauji metai, Kalėdinis renginys, šventimas su draugais! Visa tai ir yra Kalėdų dvasia.
Karolina
Būna įvairių žmonių: vieni –visada su šypsena veide, visada linksmi, kitiems kažkas neleidžia džiaugtis, daug ir liūdnų, nusivylusių gyvenimu. Kartais per didžiulius rūpesčius žmonės pamiršta, kad būna tokios šventės, kaip Kalėdos ar Naujieji metai... Žmonės labai skirtingi.
Odeta
Jei aš būčiau uždaryta tamsiame rūsyje ir nežinočiau, koks dabar oras, kas vyksta lauke, mąstyčiau apie artėjančias gražiausias žiemos šventes. Prisiminčiau, ką blogo kitiems esu padariusi ar negražaus pasakiusi... Prisiminčiau viską viską... o vėliau galvočiau, kaip galėčiau ištaisyti savo klaidas, kaip atsiprašyčiau tų žmonių... Ir tik tada, kai žinočiau, kaip tiksliai tai padaryti, aš pasijusčiau visiškai rami... Mano liūdesį nugalėtų šventinė nuotaika.
Ugnė
Rūsyje būtų liūdna, bet aš girdėčiau fejerverkus, iš jų atskirčiau, kad atėjo Naujieji metai. Sėdėdama ten, dainuočiau liūdnas ir linksmas ilgas dainas, šokčiau, jei nebūtų tamsu. Jei būtų liūdna, galvočiau apie šeimą, apie sniegą ir jame žaidžiančius draugus, mažas sesutes lipdančias senį besmegenį. Galvočiau apie linksmus šuniukus, šokinėjančius per sniegą ir lendančius po juo. Apie naktį atgyjančius besmegenius, kurie žaidžia mėnulio šviesoje. Mažus vaikus pasislėpusius už lovų ir belaukiančius Kalėdų senio su pilnutėliu maišu dovanų, kurias su meile gamino maži nykštukai.
Goda K.
Lietuvos kraštovaizdis yra labai gražus ir kupinas netikėtumų. Gruodžio mėnesį baltu sniegu padengti laukai ir miškai atrodo nuostabiai. Gražūs vaizdai ne tik ramina, bet ir suteikia džiaugsmo. Balto sniego sūkury labai lengva pajusti laimę ir vidinę šilumą. Artėjant šventėms, ypač Kūčioms, norime sutikti jas su savo šeima, tokioje aplinkoje, kuri mus ramintų ir padarytų laimingus. Žiūrint pro langą atsiveria nuostabūs vaizdai. Nors ir visur balta ir šiek tiek šalta, viskas atrodo be galo gražiai, nuramina sielą ir kūną. Smagu, kad turime kuo pasidžiaugti Lietuvoje. Pamatyti maži stebuklai palieka gilų įspūdį.
Dovilė
Kūčių vakarą išbandau visokius burtus. Rytą pabudus pamatau po egle dovanėles ir mane apima toks nuostabus jausmas, kad noriu rėkti, dainuoti, šokti ir rankomis ploti. Sunku išreikšti, ką pajuntu. Visi sako, kad per Kūčias vanduo šulinyje pavirsta vynu, aš nežinau, ar taip yra iš tikrųjų, nes niekada nedrįstu nueiti ir pasižiūrėti. Tiesą sakant, bijau...
Laura
Man labai patinka galvoti apie neįmanomus dalykus, kurie buvo ar dar bus. Niekada nenoriu, kad mano gyvenimas pasikeistų. Noriu niekada neliūdėti, būti linksma, nuoširdžia, mylėti kitus ir būti mylima. Pasikalbėti, kada bloga ar skauda. Ir sakyti viską į akis. Neužmiršti, kad turi draugų, mylimų šeimos narių. Daryti tą, ką nori, eiti, kur nori ir kada nori. Nepasiduoti kitų įtakai. Nekreipti dėmesio į pasišaipymus. Kartais nereikia imti visko giliai į širdį.
Rugilė
Kai buvau maža mergaitė, labai laukdavau švenčių, laukdavau Kalėdų Senelio, laukdavau dovanų, kurių rasdavau tik kartais. Bet po kokių trijų metų pastebėjau, kad ėmiau nebelaukti Kalėdų Senelio, nes supratau, kad jo net nėra. Taigi dabar man šventės asocijuojasi su šventiniu stalu ir laukimu ir tikrai ne su dovanomis. Galbūt, niekada nebebus taip kaip anksčiau, nes dabar yra viskas kitaip. Man labai dažnai atrodo, kad prieš šventes reikia labai daug ruoštis, bet kai ateina tos šventės, suprantu, kad svarbu, ne kiek daug tu nuveiksi, bet kaip nuveiksi. Mano nuotaika ne visada būna pakili. Šiais metais ypatingai nelaukiu Naujųjų metų... Per juos bus taip liūdna.
Gerda
Akys, sako, sielos veidrodis. Jeigu žiūri į tolį, gali būti, kad ir pats esi ten, kur tavęs nėra. Gali būti, kad tu esi tartum Alisa Veidrodžių karalystėje. Taip, akys sielos veidrodis. Kaip ledas tas veidrodis. Matei kada nors eketę lede? Tai irgi akis. Tik ežero. Siela tada miega kažkur giliai giliai tarp pačių painiausių ežero žolių, šaknų šaknelių. Žinai, girdėjai- šaknys karčios, tik vaisiai saldūs. Mokykloje taip sako apie mokslą. Netikėk! Skonį susikuriam patys. Kaip ir Kalėdų džiaugsmus. Ir nesvarbu, kad kartais per tokias šventes būna liūdna. Paliūdėti gerai, kai ketini palydėti, sutikti, priimti, gyventi, neužmigti žiemos baltume. O kas gi baltumas? Ar ne ta pati sielos gelmė, ne akys- veidrodis?
Lina
O aš lenkiuosi Didžiajam Motulės Gamtos Stebuklui. Kai niūrioji Tamsa kasdien vis ilgiau ir ilgiau besiskverbianti į mūsų kasdienybę, staiga kažkokios paslaptingos jėgos imama ir sustabdoma. Ji priverčiama trauktis, kasdien, po nedaug, po trupučiuką. Iš pradžių net nejauti to, bet kaskart ji traukiasi ir traukiasi nuo mūsų, užleisdama vietą Šviesai. Diena ilgėja, saulė skaistėja, visų veidai darosi šviesesni, linksmesni, kol vėl pamažu viskas pakyla naujam gyvenimui. Sužaliuoja, suklega, sučiulba, nusijuokia, pražysta...
Tą stebuklą mes, žmonės, apipynėme legendomis. Sukūrėme Kalėdų istoriją, Naujųjų metų šventę. Kalbame ir tikime, kad tą valandą, tą minutę vanduo vynu pavirsta, žvėrys ir gyvuliai kalba, žmonės susimąsto, pasidaro geresni. Tai tikrai Šventa, Didinga, Gražu... Ir norėtųsi tik vieno, kad tai tęstųsi kaip galima ilgiau...
Danutė
O gal tai Kalėdos pro šalį praėjo... Pro mano namus, pro mano duris. Praėjo net neatsigręždamos. O aš vėpsau prie lango, laukiu kažko šviesaus, stebuklingo... „Sunkūs laikai“,- sakė broliai Lavrinovičiai. Tai iš kur tie šviesūs stebuklai? Nusibodo laukti, nusibodo rašyti, nusibodo jau. O visi lyg susitarę Kalėdinėmis nuotaikomis, kalbomis pasipuošę arba bent jau žvakes vainikuose uždegę- Adventas, Laukimas... O kas po to? Išmestos eglutės, sutraukytos girliandos...
Laima
Gera penktadienio vakarą prie žvakių sėdėti ir, skambant muzikos akordams, rašyti. Nesu rašytoja, tačiau mintys pačios ateina ir skrenda tolyn... tolyn į vakarą, į naktį, į rytdieną... Į ateinančias šventes. Buvo iki vakar lauke balta balta, o šiandien... sniego nė kvapo. Toks jausmas, kad vėl... pavasaris. Bet papuoštos eglės kužda apie žiemą... O žiemą būna Kūčios ir Kalėdos. Tokios nuostabios šventės. Jų laukdavau, kai buvau maža, laukiu ir dabar. Neteko rašyti Kalėdų Seneliui laiško, bet norėčiau parašyti. Norėčiau jo paprašyti trijų dovanų: Meilės, Svajonių, Tikėjimo .
Jūratė
Tylu... Už lango gruodžio pabaiga... Metų pabaiga. Tai metas, kai sustojame, susimąstome: kas buvo, ko tikėjomės ir sulaukėme, ką pažinome, sutikome. Kaip gera, kad yra ką prisiminti, suprasti, pažinti... Įdomūs spalvingi buvo tie metai- ir visai ne purvini lyg tas pilkas gruodžio vieškelis. Kaip gera, kad šalia yra mylintys žmonės, draugai, kurių mums reikia ir kuriems esame reikalingi.
Tuoj tuoj pasibels Naujieji, vėl atversime naują metų lapą- švarų lapą. Į jį pamažu rašysime savo gyvenimo istoriją, naujus įspūdžius, sutiksime naujus pažįstamus. Ar tai ne puiku? Tik reikia mokėti džiaugtis, atsimerkti, pamatyti. Visas pasaulis mums prieš akis, tik mokėkime jį pažinti, dalintis su kitais viskuo...
Nida
Po to kūrė pamokančias istorijas apie Arklį ir Mešką
***
Vieną gražią žiemos dieną arklys risnojo kaimo keliu. Staiga iš krūmų išlindo meška. Arklys meškai tarė:
-Kur šleivoji, gauruotoji?
Meška arkliui atsakė:
-Einu pietauti, bėri.
Arklys meškai tarė:
-O kur pietausi, storule?
Tada meška arkliui pasakė:
-Netoliese gyvena žmonės, tai ten ir pasisotinsiu.
Arklys meškai atsakė:
-O tu labai alkana?
Staiga dangus aptemo, ėmė pūsti stiprus vėjas, kilo baisi pūga. Arklys meškai tarė:
-Klausyk, gauruotoji, gal einam kartu?
Meška arkliui atsakė:
-Žinoma, bet turėsi elgtis taip kaip aš?
Keliauti kartu visuomet gerai, bet elgtis taip, kaip elgiasi kiti- ne visada. Juk arklio ir meškos maistas skiriasi.
Nida
Vieną gražią žiemos dieną arklys risnojo kaimo keliu. Staiga iš krūmų išlindo meška. Arklys meškai tarė:
-Žinai, brangioji, Stanevičiaus laikai baigėsi.
Meška arkliui atsakė:
-Matau matau! Ir tu dabar vos ne Pegasas.
Arklys meškai tarė:
-Ar tikrai panašus į jį? Visad galvojau, kad skraidau.
Meška arkliui pasakė:
- Žinoma, visada svarbu apie save gerai žinoti pačiam. O kiti visada galvos kaip norės patys.
Arklys meškai atsakė:
-Valio! Tada aš skrendu!
Staiga dangus aptemo, ėmė pūsti stiprus vėjas, kilo baisi pūga. Arklys meškai tarė:
-Matau, kad prisikalbėjau. Joks aš Pegasas.
Meška arkliui atsakė:
-Bet aš jau patikėjau tavimi. Tu skraidai.
Atmink, žmonės apie tave visad galvos taip, kaip jiems atrodys.
Lina
Vieną gražią žiemos dieną arklys risnojo kaimo keliu. Staiga iš krūmų išlindo meška. Arklys meškai tarė:
-Tfu! Negąsdink taip!
Meška arkliui atsakė:
-Nejau aš tokia baisi?
Arklys meškai tarė:
-Kaip čia pasakius... Mačiau ir gražesnių.
Meška arkliui pasakė:
- O tu į save pasižiūrėk. Kanopos kaip dramblio, o protas kaip avino!
Arklys meškai atsakė:
-Kaip aš tau duosiu iš kanopų!
Staiga dangus aptemo, ėmė pūsti stiprus vėjas, kilo baisi pūga. Arklys meškai tarė:
-O gal nebesipykstam? Vis dėlto kaimynystėj gyvename, Kalėdos artėja...
Meška arkliui atsakė:
-Na gerai. O dabar dingstam kur į saugesnę vietelę, kol visai oras nesubjuro.
Nėra nieko baisesnio už blogą orą.
Dalė
Vieną gražią žiemos dieną arklys risnojo kaimo keliu. Staiga iš krūmų išlindo meška. Arklys meškai tarė:
-Labas, meškute!
Meška arkliui atsakė:
-Sveikas, žirgeli! Kaip diena?
Arklys meškai tarė:
-Gerai, meškute! Va, tuoj Kalėdos! Važiuosiu Kalėdų senelio atvežti.
Tada meška arkliui pasakė:
- O galiu aš su Tavimi? Labai noriu Kalėdų senelį pamatyti?
Arklys meškai atsakė:
-O ar gera buvai?
Staiga dangus aptemo, ėmė pūsti stiprus vėjas, kilo baisi pūga. Arklys meškai tarė:
- Tai, ar gera buvai?
Meška arkliui atsakė:
-Taip! Labai labai labai labai labai gera!
Jeigu geras tu buvai, Kalėdų senelis aplankys tave tikrai!
Laima
Vieną gražią žiemos dieną arklys risnojo kaimo keliu. Staiga iš krūmų išlindo meška. Arklys meškai tarė:
-Laba diena, pone meškine. Kaip jums sekasi?
Meška arkliui atsakė:
-Laba diena, arkly, labai gerai sekasi, o jums?
Arklys meškai tarė:
-Na, nekaip man sekasi, sunku man, meškine.
Meška arkliui pasakė:
- Būna sunkių dienų, bet tik pagalvokite: artėja Kalėdos- Stebuklų metas!
Arklys meškai atsakė:
-Na juk, žinoma, man dar ir eglutę iš miško parvežti reikia.
Staiga dangus aptemo, ėmė pūsti stiprus vėjas, kilo baisi pūga. Arklys meškai tarė:
-Na va, meškine, dabar nori nenori reikės eiti įsispyrus, juk taip šalta, o to niekas nesupranta.
Meška arkliui atsakė:
-Užjaučiu tave, arkly, toks sunkus tavo gyvenimas.
Reikia užjausti ne tik save, bet ir kitus , kuriuos matome nuliūdusius ir juos paguosti.
Gerda
Vieną gražią žiemos dieną arklys risnojo kaimo keliu. Staiga iš krūmų išlindo meška. Arklys meškai tarė:
- Sveiks, ar girdi, kelinta šiandien diena?
Meška arkliui atsakė:
- Dešimta, o ką?
Arklys meškai tarė:
-Nieko, pašalpą turi pervesti.
Meška arkliui pasakė:
- Nu žinai, negalvojau, kad pašalpiniu tapai!
Arklys meškai atsakė:
-Tai čia tik dėl to, kad vaikai nemokamą maitinimą gautų.
Staiga dangus aptemo, ėmė pūsti stiprus vėjas, kilo baisi pūga. Arklys meškai tarė:
-O gal geriau atsisakysiu socialinės pašalpos...
Meška arkliui atsakė:
-Gal geriau atsisakyk...
Nesėdėkite ant „socės“ žydintys darbingo amžiaus žmonės! Darbas žmogų puošia!
Vilė
Vieną gražią žiemos dieną arklys risnojo kaimo keliu. Staiga iš krūmų išlindo meška. Arklys meškai tarė:
-Kaip laikais, seniuk, seniai matėmės.
Meška arkliui atsakė:
-Na, nieko blogo ir nieko gero.
Arklys meškai tarė:
-Ko bastais vienas? Gal kai ką pametei ir nerandi?
Meška arkliui pasakė:
- Ne, nieko, tik sumaniau tokią gražią dieną draugą aplankyti.
Arklys meškai atsakė:
-Mat kaip gudriai sumanyta.
Staiga dangus aptemo, ėmė pūsti stiprus vėjas, kilo baisi pūga. Arklys meškai tarė:
-Varom pas mane į namus. Pavalgysim, atsigersim.
Meška arkliui atsakė:
-Nu gerai, bet aš tau liksiu skolinga, kitą kartą pas mane į svečius.
Nors ir netikėtai sutiktas žmogus gali tapti draugu ir ne tik priešu.
Rugilė
Vieną gražią žiemos dieną arklys risnojo kaimo keliu. Staiga iš krūmų išlindo meška. Arklys meškai tarė:
-Duok kelią, skubu į Kalėdų šventę!
Meška arkliui atsakė:
-Duosiu kelią, jei ir mane kartu pasiimsi!
Arklys meškai tarė:
-Gerai, sutinku. Eime kartu!
Meška arkliui pasakė:
- Pirmyn!
Arklys meškai atsakė:
-Žinai, kur vykstame?
Staiga dangus aptemo, ėmė pūsti stiprus vėjas, kilo baisi pūga. Arklys meškai tarė:
-Slėpkimės arčiausiame name.
Meška arkliui atsakė:
-Tada aš neinu.
Ir mešką užpūtė visi vėjai. Niekas nematė negirdėjo, kur meška dingo.
Visada pasitikėk draugu.
Rusnė
Vieną gražią žiemos dieną arklys risnojo kaimo keliu. Staiga iš krūmų išlindo meška. Arklys meškai tarė:
-Meška, sveikinu tave su artėjančiomis Kalėdomis.
Meška arkliui atsakė:
-Ačiū už sveikinimus, todėl tavęs nesuėsiu.
Arklys meškai tarė:
-Na, ačiū, nesitikėjau to iš tavęs.
Meška arkliui pasakė:
- Na taip, Kalėdinė nuotaika... Nelabai norisi ką nors nuskriausti.
Arklys meškai atsakė:
-Labai ačiū, tu tokia draugiška.
Staiga dangus aptemo, ėmė pūsti stiprus vėjas, kilo baisi pūga. Arklys meškai tarė:
-Eime greičiau, pasislėpsime mano tvarte, ten bus šilta ir gera.
Meška arkliui atsakė:
-Gerai, paskubam! Aš tau liksiu skolingas už pastogę, jei ko reikės, tik pasakyk, ir padėsiu.
Reikia būti draugiškiems ir neskriausti kitų, nes jie vėliau gali tau padėti nelaimėje.
Goda K.
Vieną gražią žiemos dieną arklys risnojo kaimo keliu. Staiga iš krūmų išlindo meška. Arklys meškai tarė:
-Labas! Kaip gyveni?
Meška arkliui atsakė:
-Labas. Gana gerai. Matai gi.
Arklys meškai tarė:
-Kur švęsi Kalėdas?
Meška arkliui pasakė:
- Kur kur!.... Žinoma, kad su meškinu ir meškiukais namie, mūsų miškely, prie senojo ąžuolo.
Arklys meškai atsakė:
-O aš neturiu su kuo švęsti, tai gal pas tave atlėksiu.
Staiga dangus aptemo, ėmė pūsti stiprus vėjas, kilo baisi pūga. Arklys meškai tarė:
-Tai jeigu nieko prieš, aš dar ir kaimyną pasivadinsiu. Vis smagiau ir jam bus. Jis gi toks pat vienišas kaip ir aš.
Meška arkliui atsakė:
-Labai gerai! Susitiksime per šventes.
Kai turi draugų, ir per šventes nebus graudu.
Jūratė
Vieną gražią žiemos dieną arklys risnojo kaimo keliu. Staiga iš krūmų išlindo meška. Arklys meškai tarė:
-Ar gali mane nunešti į kitą kaimą? Ten turiu šeimą.
Meška arkliui atsakė:
-Juk tu arklys, tu visus nešioji ant savo nugaros.
Arklys meškai tarė:
-Mano koja sužeista. Tai ar galėtum?
Meška arkliui pasakė:
- Na gerai, bet turėsi man atsilyginti.
Arklys meškai atsakė:
-O kaip aš tau atsilyginsiu?
Staiga dangus aptemo, ėmė pūsti stiprus vėjas, kilo baisi pūga. Arklys meškai tarė:
-Vėl negrįšiu namo laiku, prašau, greičiau!
Meška arkliui atsakė:
-Kiek galiu, tiek skubu.
Jei meška nebūtų nunešusi arklio namo, nei arklys švęstų Kalėdas, nei meška gautų dovanų... ir šiltų jausmų.
Kotryna
Vieną gražią žiemos dieną arklys risnojo kaimo keliu. Staiga iš krūmų išlindo meška. Arklys meškai tarė:
-Ką tu viena veiki tokią gražią žiemos dieną?
Meška arkliui atsakė:
-Esu viena, nes neturiu draugų. Ir šventes sutiksiu viena.
Arklys meškai tarė:
-Meška, aš pabūsiu tavo draugu!
Meška arkliui pasakė:
- Arkly, tai nuostabu! Šios Kalėdos bus kupinos džiaugsmo.
Arklys meškai atsakė:
-Nebestoviniuokime čia, eime pas mane .
Staiga dangus aptemo, ėmė pūsti stiprus vėjas, kilo baisi pūga. Arklys meškai tarė:
-Skubėkime, meška, oras permainingas.
Meška arkliui atsakė:
-Arkly, aš būsiu tau dėkinga.
Nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Nuostabiausi dalykai atsitinka, kai visai to nesitikima. Gerus draugus pažįstame, atrandame tik tada, kai mus aplanko nesėkmės.
Dovilė
Vieną gražią žiemos dieną arklys risnojo kaimo keliu. Staiga iš krūmų išlindo meška. Arklys meškai tarė:
- Sveikas, meškine, ką veiki kaime, kur daug žmonių?
Meška arkliui atsakė:
-Paklydau. Ėjau mišku ir išėjau į kelią.
Arklys meškai tarė:
-Eime su manimi pas mano šeimininką. Ėsti gausi, išsimiegosi.
Meška arkliui pasakė:
- Gal ir gerai būtų: pernakvočiau šiltai, pavalgyčiau. Tris dienas badauju.
Arklys meškai atsakė:
-Tai eime, gera pas mane tvarte.
Staiga dangus aptemo, ėmė pūsti stiprus vėjas, kilo baisi pūga. Arklys meškai tarė:
-Bėkime greičiau, kol neužpustė kelyje.
Meška arkliui atsakė:
-Gerai, greičiau, nes man jau kailis pašiurpo.
Nubėgo jie į tvartą, o ten- medžiotojai su šautuvais laukia, lyg numanydami.
Neik ten, kur tau ne vieta.
Gabija
Vieną gražią žiemos dieną arklys risnojo kaimo keliu. Staiga iš krūmų išlindo meška. Arklys meškai tarė:
-Ko čia krūmuose tūnojai? Mane išgąsdinti norėjai?
Meška arkliui atsakė:
-Truputį prisidirbau, tai dabar slapstausi...
Arklys meškai tarė:
-Ar tai taip rimta, kad net krūmuose slėptis reikia?
Meška arkliui pasakė:
- Aišku, kad rimta. Pati nenorėdama Kalėdų Senelio dovanų maišą pavogiau.
Arklys meškai atsakė:
-Nieko sau. Ką? Dovanų per Kalėdas negauni?
Staiga dangus aptemo, ėmė pūsti stiprus vėjas, kilo baisi pūga. Arklys meškai tarė:
-Kur tas maišas? Mesk tu jį man ant kupros ir keliaukim pas Kalėdų Senelį.
Meška arkliui atsakė:
-Ne, aš bijau... matai, Senelis net pūgą ant manęs užsiundė.
Geriau paklausyti patarimo nei drebėti iš baimės ir laukti blogiausio.
Ugnė
Vieną gražią žiemos dieną arklys risnojo kaimo keliu. Staiga iš krūmų išlindo meška. Arklys meškai tarė:
-Neskriausk manęs, būk geras!
Meška arkliui atsakė:
-Kodėl turėčiau skriausti?
Arklys meškai tarė:
-Juk visi meškinai draskosi. Viena meška mano dėdę ....
Meška arkliui pasakė:
- Ne, aš ne toks kaip kiti meškiai. Mano tėvą nužudė meška. Aš suprantu tavo skausmą.
Arklys meškai atsakė:
-Užjaučiu, geroji. Tu nuostabi, nes manęs neskriaudi.
Staiga dangus aptemo, ėmė pūsti stiprus vėjas, kilo baisi pūga. Arklys meškai tarė:
- Bėgam iš čia! Tuoj mus užpustys!
Meška arkliui atsakė:
-Bėgam bėgam!.
Būk geras kitiems ir kiti tau bus geri. Šitaip gali ir draugų susirasti.
Viktorija
Vieną gražią žiemos dieną arklys risnojo kaimo keliu. Staiga iš krūmų išlindo meška. Arklys meškai tarė:
-Ką man, meška, daryti, kad kanopos neslystų?
Meška arkliui atsakė:
-Smailas pasagas įsigyk!
Arklys meškai tarė:
-Iš kur aš tokias gausiu? Šeimininkas neturi kuo kalviui užmokėti.
Meška arkliui pasakė:
- Aš savo uodegą nusikirpsiu, tegul šeimininkas kailį parduoda ir tau pasagas nuperka.
Arklys meškai atsakė:
-Kaip aš tau atsidėkosiu?
Staiga dangus aptemo, ėmė pūsti stiprus vėjas, kilo baisi pūga. Arklys meškai tarė:
-Sugalvojau! Aš tave arklidėje per pūgą galiu priglausti.
Meška arkliui atsakė:
-Gerai, vis vien neturiu, kur dėtis.
Padėk neprašydamas atlygio.
Goda P.
Vieną gražią žiemos dieną arklys risnojo kaimo keliu. Staiga iš krūmų išlindo meška. Arklys meškai tarė:
-Ko čia išlindai? Ką tu iš vis veikei tuose krūmuose?
Meška arkliui atsakė:
- Išlindau, kad perspėčiau tave apie pavojų.
Arklys meškai tarė:
-Kokį dar pavojų? Ką čia skiedi?
Meška arkliui pasakė:
- O dabar nesakysiu, kad toks nemandagus, kaip koks asilas!
Arklys meškai atsakė:
-Aš tau ne koks asilas, o kilmingas žirgas.
Staiga dangus aptemo, ėmė pūsti stiprus vėjas, kilo baisi pūga. Arklys meškai tarė:
-Jopapa! Kas čia darosi? Meška, čia tu pridirbai? Sakiau tau tų kopūstų nepriryt tiek daug!
Meška arkliui atsakė:
-Jeigu nebūtum buvęs toks asilas, gal būtume suspėję pasislėpti?!
Reikia mokėti išklausyti draugą, kad ir kaip keistai viskas skambėtų. Ir nereikia iš karto pulti nežinant situacijos.
Neda
Vieną gražią žiemos dieną arklys risnojo kaimo keliu. Staiga iš krūmų išlindo meška. Arklys meškai tarė:
-Kaip išgąsdinai, vos nenutrenkiau.
Meška arkliui atsakė:
-Atsiprašau, nenorėjau nieko blogo.
Arklys meškai tarė:
-Na nieko, pasitaiko. Tai kur keliauji?
Meška arkliui pasakė:
- Keliauju namo, pas šeimą. Gal paveši mane, arkly? Labai jau toli eiti.
Arklys meškai atsakė:
-Žinoma, lipk, argi man sunku?
Staiga dangus aptemo, ėmė pūsti stiprus vėjas, kilo baisi pūga. Arklys meškai tarė:
-Greičiau lipk, tavęs ims ieškoti!
Meška arkliui atsakė:
-Na, arkly, tu ir geras. Tokioj nelaimėj man padėjai, pūga būtų užpuolusi.
Jei kiekvienas būtume toks paslaugus kaip arklys, nė vienam žmogui nereikėtų liūdėti.
Odeta
Vieną gražią žiemos dieną arklys risnojo kaimo keliu. Staiga iš krūmų išlindo meška. Arklys meškai tarė:
-Labas, kaip sekasi?
Meška arkliui atsakė:
-Po truputį. Medų valgau, o tau kaip?
Arklys meškai tarė:
-Risnoju po kaimą ir ieškau Kalėdų.
Meška arkliui pasakė:
- O aš galiu kartu ieškoti? Ir, beje, kas tos Kalėdos?
Arklys meškai atsakė:
-Kalėdos- tai stebuklų metas... Svajonės išsipildo.
Staiga dangus aptemo, ėmė pūsti stiprus vėjas, kilo baisi pūga. Arklys meškai tarė:
-Paskubėkime, jei buvai geras, greitai rasime Kalėdas.
Meška arkliui atsakė:
-Deja, nusikaltau. Pavogiau bitučių medų, dabar einu jų atsiprašyti, o tada eisime ieškoti Kalėdų.
Jei būsi geras, tai ir Kalėdos tau bus nedarganotos.
Justina
Vieną gražią žiemos dieną arklys risnojo kaimo keliu. Staiga iš krūmų išlindo meška. Arklys meškai tarė:
- Sveika, ko čia po krūmus landžioji?
Meška arkliui atsakė:
-Šiaip, gėriuosi žiemos diena. O tu kur risnoji?
Arklys meškai tarė:
-Pas draugus.
Meška arkliui pasakė:
- Ką pas juos veiksi?
Arklys meškai atsakė:
-Pasisėdėsime, pabendrausime.
Staiga dangus aptemo, ėmė pūsti stiprus vėjas, kilo baisi pūga. Arklys meškai tarė:
-Gal nori kartu? Nebent tu su kuo nors susitarusi? Per tokią pūgą šilčiau visiems krūvoj.
Meška arkliui atsakė:
-Ne, aš nesu susitarusi. Labai norėčiau prie jūsų prisidėti.
Būk draugiškas su visais.
Karolina
Rašė nuotaikingus švenčių išvakarių pasakojimus
***
(Geltonieji)
Kalėdinis siurprizas
Kupiškio senamiestis. Dvidešimtmetis Tomas, dirbantis valytoju, ruošiasi į darbovietės Kalėdinį žiburėlį. Prausiasi po dušu dideliame vonios kambaryje savo namuose. Staiga iš spintos iššoka ji – ( aštuoniolikmetė Izabelė, astronomė).
- O Jergutėliau, kas tu ir iš kur tu?!
- Iš Narnijos!
- Kas ta Narnija?
- Taigi ta pasakų šalis, kai įlendi į spintą ir prasideda stebuklai.
- Tai ko tu ne ten, o čia?
- Narnijoje -krizė! Baltoji karalienė padidino mokesčius. Ne gana to, ji dar įvedė Oro mokestį! Už kiekvieną oro gurkšnį reikalauja atidirbti po valandą!
- O siaube, kaip ten baisu! Pasilik gyventi pas mane, nors ir čia ne pyragai, tačiau nors oro mokesčio nėra.
- Tikrai galiu?! Tu- mano išgelbėtojas!!! Bet ar galėsime kartu stebėti žvaigždes, man tai labai svarbu?
- Gal po Kalėdinio žiburėlio? Paryčiais žvaigždės - ryškesnės...
- Gerai! Puiku! Pakilsime ant bažnyčios bokšto, išgersime arbatos...
(Mėlynieji)
Dovana
Kalėdų Senelis- mažutis, dideliu pilvu, juodais batais ir raudonais kailiniais, su didžiuliu raudonu dovanų maišu- vaikšto po mišką ieškodamas eglutės. Staiga iš medžio iškrinta mažas voveriukas- puriu kailiuku ir pūsta uodegėle, akytės žvilga nuo smalsumo.
- Sveikas, mažasis voveriuk! Ar buvai geras šiais metais?
- Sveikas, Seneli! Taip, buvau be galo geras.
- Tai ką gero šiais metais padarei?
- Suvalgiau labai daug riešutų, išmiegojau beveik visą vasarą...
- Voveriuk, ar klausei šiais metais tėvelių?
- Tai, kad, Seneli, neturėjau laiko klausyti tėvelių.
- Kokią dovaną norėtum gauti?
- Didelę, žalią, kvepiančią...
Ir Kalėdų Senelis voveriukui padovanojo didelį žalią kvepiantį eglės spyglį!
(Žalieji)
Spurgos su džemu
Antanas, barzdotas vyrukas, pačiame jėgų žydėjime, dirbantis kūno kultūros mokytoju, mėgstantis virti spurgas su džemu, išskuba iš parduotuvės apsikrovęs Kalėdinių dovanų krepšiais. Suklumpa ir pargriūva, išbarsto dovanas. Tai pamato Birutė, žavinga raudonplaukė abiturientė, mėgstanti demonstruoti ilgas atletiškas kojas, irgi dievinanti spurgas su džemu.
- Koks nevykėlis!
- Aš tik pargriuvau, nieko čia blogo!
Judviejų žvilgsniai susitiko:
- Atleiskite, nepažinau Jūsų.
- Ir aš tavęs nepažinau, Birute.
- Oi, kiek daug dovanų! Ir kam tiek daug visko prisipirkote?
Antanas sutriko, nes jis iš tikrųjų neturėjo kam tų dovanų dovanoti.
- Štai, Birute, čia ir tau dovanėlė!
- Ačiū! Labai miela...
- Ar turi šiam vakarui planų?
- Ketinau eiti pirkti spurgų su džemu.
- Aš kaip tik šiandien ryte priviriau šviežių spurgų. Eime pas mane, mielai pavaišinsiu.
- Mielai!
Sueiliavo smagius eilėraštukus
***
