Alizavos pagrindinės mokyklos laikraštukas
Šratinukas
„Jau saulelė vėl atkopdama budina svietą
Ir žiemos šaltos trūsus pargriaudama juokias“...
Juokėsi saulė, juokėsi ir prisijuokė. Niūrūs debesys, pabaidyti pasiutėliško kvatojimosi, išsilakstė, palikdami plyną giedrą dangų. Įsisiautėjusi saulė dūko žydrame mėlyje nė nesuvokdama, kad šitaip džiugina ne tik save, bet ir Žemės gyventojus. Tiesą sakant, ji niekuomet jų ir nebuvo mačiusi ir nežinojo apskritai tokius esant, nes žvelgiant iš jos aukštybių, buvo pernelyg smulkučiai, kad juos pastebėtų. Visa laimė, kad saulei niekada nešovė į galvą nebešviesti, mat ji nė nesuprastų, kokią žalą padarytų žmonijai, gyvūnijai, augalijai ir visai kitai –ijai.
Taigi, saulei šitaip besilinksminant, pašėlti įsigeidė ir žolės. Jos kaip patrakusios ėmė kišti iš po žemių savo skaisčiai žalias galvas ir stiebtis link dangaus. Naivuolės manė, kad kuo arčiau jo bus, tuo daugiau patirs tų nežemiškų linksmybių. Deja, šitaip tik pačios sau bėdą prisišaukė...
Pamatę, kaip nekantriai kalasi žolė, sujudo ir kiškių pulkeliai. Šie pūkuotukai gyvenime nėra ragavę nieko skanesnio už šviežią žolytę, tad nesitverdami džiaugsmu, taip anksti sulaukę deserto, ėmė godžiai skabyti jaunus želmenėlius.
Kaip žinia, žolė dar dygdama prisigėrė linksmumo, o jos prisigardžiavę kiškiai ir patys iš savęs jau buvo linksmi, tad dvigubas palaimingos energijos srautas supurtė kiškelius nuo pėdų iki ausų galiukų. Ne, tai nebuvo nei žaibas, nei elektra. Tas jausmas buvo šiltas ir gaivus, kvėpėjo sprogstančiais pumpurais ir pirmųjų gėlių žiedais. Tai buvo PAVASARIS.
Lyg ant sparnų pakylėti kiškiai negalėjo sutalpinti savyje viso pavasario džiaugsmo. Susibūrę jie nusprendė, kad dėl per didelės laimės gali plyšti jų mažytės širdelės, tad būtina kuo greičiau ja pasidalinti su aplinkiniais.
Kaip tarė, taip ir padarė. Išsiskirstę į visas keturias puses kiškučiai nešė džiaugsmą kitiems. Apdalino juo biteles, voriukus, varlytes... O viena vištelė iš to netikėto linksmumo padėjo margą kiaušinį! Tai išvydęs jos šeimininkas taip nudžiugo, kad net ėmė švytėti. Išbučiavęs vištelę ir jį aplankiusį kiškutį išlėkė į kaimą bučiuoti kaimynų. Šie pamaloninti tokio keisto elgesio patys užsimanė taip padaryti.
Visi žmonės tapo tais mažaisiais kiškučiais – džiaugsmo nešėjais. Taip pavasario linksmybės, lyg koks užkratas, ėmė plisti iš kiemo į kiemą, iš kaimo į kaimą, iš šalies į šalį, ir taip- po visą pasaulį. Tik saulė nieko nematė ir nė neįtardama, kokią košę Žemėje užvirė, toliau sau smagiai dangumi ridinėjos.
