Alizavos pagrindinės mokyklos laikraštukas
Šratinukas
Nuo X nepabėgsi
Arba „Karštasis „Šratinuko“ diktofonas“
Kalbiname Adelės ir Kotrynos tėvelį Dalių Baroną
Adelės ir Kotrynos tėvelis Dalius Baronas atvežė net 38 rūšių įvairiausių prietaisų: 5 televizorius, 4 šaldytuvus, 3 skalbimo mašinas, 3 kompiuterius, 2 vandens siurblius, net 185 baterijas ir kt. Jis ne tik surinko elektronines atliekas, bet ir padėjo sukrauti jas į specialų automobilį.
X-iukė: Jūs surinkote ir į mokyklą atgabenote daugiausiai elektros ir elektroninės įrangos atliekų bei panaudotų nešiojamų baterijų. Kaip Jums pavyko tiek daug jų surinkti?
Dalius: Kas ieško, tas randa. Apsivaliau savo namus, paklausinėjau draugų, giminaičių ir , kaip matote, ne tiek jau ir mažai pririnkau.
X-iukė: Ar taip pat aktyviai dalyvausite ir pavasariniame šių atliekų rinkimo etape?
Dalius: Stengsimės. Rinksime panaudotas nešiojamas baterijas.
X-iukė: O ką manote apie tuos tėvelius, kurie niekuo neprisidėjo prie šios akcijos?
Dalius: Gėda! Juk nesunku paprašyti giminių ar draugų, atidžiau apsižiūrėti savo ūkį. Juk tuo pačiu ir apsivalai nuo nereikalingų griozdų.
X- iukė: Labai ačiū už tokią svarią pagalbą mokyklai!
Kalbiname „Kupiškėnų minčių“ redaktorę Nidą Šulcienę
X-iukė: Kaip sekasi profesionaliems žurnalistams meškerioti aktualijas?
Nida: Labai puikiai. Kiekvieną dieną kažką naujo surandi. Kiekvieną dieną kažkas naujo įvyksta. Reikia būti labai geru žveju ir aktualijos užkibs.
X-iukė: Ar, jūsų nuomone, reikalingi mokyklų laikraštukai?
Nida: Žinoma, kad reikalingi! Todėl, kad jūs esate mūsų mažieji pagalbininkai, galbūt, mūsų būsimieji kolegos. Ir labai šaunu, kad jūs jau mokykloje mokotės, kaip reikia rašyti, koks turi būti tas laikraštis. Labai tikiuosi, kad nors keli pasirinks būtent žurnalisto profesiją.
X-iukė: Ko palinkėtumėte jauniesiems žurnalistams?
Nida: Kantrybės, ištvermės, supratimo ir labai labai daug darbo. Ir tuo pačiu žingeidumo. Domėtis viskuo, kas yra aplinkui, kada einat į mokyklą, iš mokyklos. Visada apsidairyti ir pasižiūrėti, kas pasikeitė, kas yra naujo, kas yra gero. Tik taip gali būti geras žurnalistas.
X-iukė: Ačiū už vertingus patarimus!
Kalbiname 1991 m. sausio 13 d. įvykių liudininką, istorijos mokytoją Aurimą Martinką
X-iukė: Dvidešimt treji metai po sausio 13-osios įvykių- tai daug ar mažai?
Mokyt. Aurimas: Tai nėra labai ilgas laiko tarpas bet kokiam istoriniam įvykiui. Kad jį pilnai suprastum ir įvertintum reikia mažiausiai 50 metų. Kada viskas susiguli, nauja karta iš amžininkų atsiminimų iškristalizuoja tikrąją tiesą.
X-iukė: Ką tos nakties įvykiai reiškia jų liudininkams?
Mokyt. Aurimas: Aš sakyčiau tai, kad kiekvienas dalyvavęs tuose įvykiuose jaučiasi nors mažyte dalelyte prisidėjęs prie nepriklausomos Lietuvos išsaugojimo.
X-iukė: Ką ši data reiškia mokiniui, gimusiam jau laisvoje Lietuvoje?
Mokyt. Aurimas: Daugeliui, kaip bebūtų gaila, tai reiškia eilinį istorinį įvykį, kurių Lietuvos istorijoje yra daug. Dauguma šiuolaikinio jaunimo nesupranta, koks tai buvo reikšmingas įvykis ir kuris, kaip jau minėjau, galbūt, po 50 metų stos greta tokių įvykių, kaip Žalgirio mūšis, kaip Nepriklausomybės kovos 1920-1921 metais, kaip Vasario 16-oji.
X-iukė: Ačiū už įdomius samprotavimus.
Kalbiname savaitraščio „Šeimininkė“ redaktorę
Dalią Juškienę
X-iukė: Kaip vertinate mūsų rankdarbius? Ar suradote dar negirdėtų idėjų?
Dalia: Mane labiausiai apstulbino, nudžiugino ir nustebino rankdarbių gausa. Važiuodami per Lietuvą mes pamatome labai daug parodų, kuriomis to miestelio ar gyvenvietės moterys prisistato. Nustebino jūsų parodos be galo platus diapazonas: nuo to, ką gali ant savęs užsidėti, kuo gali pasipuošti iki namų ir aplinkos puošimo darbų. Mane visą laiką stebina Lietuvos moterys. Jos labai greitai pagauna gerąsias idėjas. Vos tiktai kažkokia technika pradeda kas nors dirbti, staiga pasidaro madinga. Rodos, tik kažkas tai pradėjo ir staiga jau pusė Lietuvos taip vaikšto. Kažkada nuvažiavome į vieną vietovę ir mūsų rankdarbių žurnalistė Eglė sako, kad tokia technika šalikus mezga tik dvi moterys. Kitą kartą nuvažiavom kažkur kitur ir jau radom daugiau tokių darbų. Kažkokiu būdu (gerąja prasme) tomis idėjomis labai greitai užsikrečiama. Taip, kad surasti kažką naujo būtų sunku. Bet kiekvieną kartą ir šiuo atveju pas jus, Alizavoje, mes radome kažkokios tai idėjų interpretacijos. Veltinukų parodoje suradome kažką naujo. Ne tiek kiek pačioje technikoje, kiek tų darbelių įvairovėje.
X-iukė: Kuri rankdarbių rūšis Jums pačiai arčiausiai širdies? Kurią galbūt pati norėtumėte išmokti?
Dalia: Mano jaunystė buvo tais laikais, kai Lietuva neturėjo nei akropolių, nei visų garsių prekės ženklų ir, jeigu norėdavai kažkaip originaliau atrodyti, tai turėdavai nori nenori puoštis savo rankų drabužiais ir papuošalais. Buvo metas, kai vaikštinėjau apsimezgusi nuo galvos iki kojų. Mezgiau, nėriau vašeliu, siuvinėjau. O tai, kas jau yra buvę tavo gyvenime - arčiausiai širdies. Vos kažką naujo pamatau, grįžusi namo noriu išbandyti. Bet vos pradedu tai daryti, užgriūna darbai, kelionės, rūpesčiai ir atidedu savo rankdarbį. Esu ne visai nebaigtų darbų karalienė, o tokia vilčių karalienė. Labai tikiuosi, kad kada nors, kai iš tiesų turėsiu laiko, išmoksiu tų technikų, kurių trokštu. O jų yra mažiausiai 10. Neseniai viešėjau Prancūzijoje, mus pakvietė į senjorų klubą ir jie padovanojo savo pieštus paveikslus. Tie tapybos darbai tikrai buvo kokybiški. O nė vienas iš tų žmonių anksčiau nebuvo piešę. Jie pradėjo piešti išėję į užtarnautą poilsį. Taigi manau, kad tereikia tik noro, degančios širdies ir kad Dievas laiko duotų viskam išbandyti.
X-iukė: Ką patartumėte, ko palinkėtumėte būsimoms jaunosioms šeimininkėms?
Dalia: Visų pirma būti ne tokiomis, kaip visos. Kartą teko dalyvauti tokiame aukštuomenės vakarėlyje, kuriame įvyko baisus konfūzas. Dvi moterys, prabangios, žinomos visoje Lietuvoje, besirengiančios tam tikruose butikuose, kuriuose tik vienas ar keli klientai, į tą vakarėlį atvyko apsirengusios lygiai tokiomis pat suknelėmis. Kai jos pirko tas sukneles, joms abiems sakė, kad būsi vienintelė, suknelę atsivežėme iš Italijos ar dar iš kažkur. Abiems buvo sugadinta nuotaika.Ta, kuri gyveno arčiau, sėdo į taksi, parlėkė namo, persirengė, atvažiavo pavėlavusi ir tik šitaip tas konfūzas buvo išspręstas. Mes nė viena nenorime būti kaip klonuotos lėlės. Kad taip neatsitiktų turime į kiekvieną daiktą įdėti savo širdies. Nesvarbu, net jeigu tu dar šiandien ir nemoki megzti ar kitokių rankdarbių, gali kūrybiškai pritaikyti prie savęs nusipirktą daiktą ar drabužį. Nieko nėra baisiau už vienodybę. Mes kiekviena esame unikali tuo, ką turime: tiktai tokias akis, tiktai tokią šypseną, tiktai tokią figūrą ir leisti, kad jinai būtų tokia kaip visų- per didelė prabanga. Taigi visoms jaunoms panelėms, nors šiandien dar ir negalvojančioms apie šeimininkavimą, bet vis tiek ateity neišvengiamai su to susidursiančioms, linkiu būti savimi visur. Nevalgyti to, ką gamina visi, o valgyti savo pagamintą valgį. Ir nesirengti, kaip visi, būti kitokiomis. Ir tada malonu ir miela bus ir puoštis, ir gaminti valgį, ir pirkti puodus, ir ieškoti drabužių. Na, žodžiu, nebūkite akropolio mergaitėmis.
X-iukė: Ačiū, stengsimės pasinaudoti Jūsų patarimais.
Kalbiname kulinarinių knygų autorę ir TV laidų kūrėją Beatą Nicholson,
sausio 23 d. viešėjusią Alizavos jaunimo centre.
X-iukė: - Kada ir kaip užsikrėtėte kulinarija, juk jūs baigusi žurnalistiką?
Beata: Geras klausimas. Nuo pat vaikystės mėgau gaminti maistą. Padėdavau tetai ir močiutei. Atsimenu, gal nuo kokių 5 metų virdavau spurgas su močiute. Kažkaip augau visą laiką apsupta maisto, mačiau, kaip mano šeimoje gaminamas maistas. Gal prieš kokius 10 metų pagalvojau, kad galėčiau pradėti labiau domėtis kulinarija, lankyti kursus. Tada ištekėjau, apsigyvenau Londone, o tenai yra visokiausių kulinarijos mokyklų ir daug būdų išmokti virėjo amato. Žodžiu, pradėjau lankyti įvairiausius kursus ir po truputį mokytis. Studijuodama Vilniaus universitete įgijau žurnalistikos ir ryšių su visuomene specialybes, o vėliau beveik metus studijavau kulinarijos mokykloje ir gavau kulinarijos meno diplomą. Bet, aišku, ne diplomuose yra esmė.
X-iukė: Kuris kulinarinis receptas Jums pačiai labiausiai patinka?
Beata: Nėra vieno išskirtinio. Visi jie man vienodai svarbūs. Vienuose- įkvėpimas iš aplinkinių, kituose- kai kažką tai tokio panašaus paragauju, trečiuose - variacija klasikinio patiekalo tema. Visuomet man -tai atradimas ir išbandymas kažko naujo. Kiekviena knyga ir kiekvienas receptas labai brangus. Iš kepinių knygos receptų visuomet labai didžiuojuosi Grikių pyragu. Iš daržovių knygos man be galo patinka labai daug įvairiausių salotų, pavyzdžiui, grikių ir keptų morkų salotos.
X-iukė: Ką patartumėte jaunoms panelėms tobulos figūros siekiančioms drastiškomis priemonėmis- nevalgymu ar rūkymu?
Beata: Aš patarčiau nekariauti su savimi. Toks karas niekada neatneš naudos. Man pačiai tai nėra visiškai svetima, puikiai žinau, ką tai reiškia. Nereikėtų perlenkti lazdos. Patarčiau pasistengti labiau įsiklausyti į save ir gyventi taikoje. Ir, galbūt, atsakymai ne visuomet pasislėpę kilogramuose ir centimetruose. Vis tiktai patarčiau gyventi subalansuotą gyvenimą, valgyti pusryčius, pietus, na, galbūt, atsisakyti vakarienės. Ir gaminti pačioms. Džiaugtis tuo, ką valgai.
X-iukė: Labai ačiū!
Kalbiname mylimiausių moksleivių rinkimų nugalėtojus, Elidijų Bratėną ir Kamilę Bartkevičiūtę.