Kalbiname savaitraščio „Šeimininkė“ redaktorę

Dalią Juškienę

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

X-iukė: Kaip vertinate mūsų rankdarbius? Ar suradote dar negirdėtų idėjų?

Dalia: Mane labiausiai apstulbino, nudžiugino ir nustebino rankdarbių gausa. Važiuodami per Lietuvą mes pamatome labai daug parodų, kuriomis to miestelio ar gyvenvietės moterys prisistato. Nustebino jūsų parodos be galo platus diapazonas: nuo to, ką gali ant savęs užsidėti, kuo gali pasipuošti iki namų ir aplinkos puošimo darbų. Mane visą laiką stebina Lietuvos moterys. Jos labai greitai pagauna gerąsias idėjas. Vos tiktai kažkokia technika pradeda kas nors dirbti, staiga pasidaro madinga. Rodos, tik kažkas tai pradėjo ir staiga jau pusė Lietuvos taip vaikšto. Kažkada nuvažiavome į vieną vietovę ir mūsų rankdarbių žurnalistė Eglė sako, kad tokia technika šalikus mezga tik dvi moterys. Kitą kartą nuvažiavom kažkur kitur ir jau radom daugiau tokių darbų. Kažkokiu būdu (gerąja prasme) tomis idėjomis labai greitai užsikrečiama. Taip, kad surasti kažką naujo būtų sunku. Bet kiekvieną kartą ir šiuo atveju pas jus, Alizavoje, mes radome kažkokios tai idėjų interpretacijos. Veltinukų parodoje suradome kažką naujo. Ne tiek kiek pačioje technikoje, kiek tų darbelių įvairovėje.

X-iukė: Kuri rankdarbių rūšis Jums pačiai arčiausiai širdies? Kurią galbūt pati norėtumėte išmokti?

Dalia: Mano jaunystė buvo tais laikais, kai Lietuva neturėjo nei akropolių, nei visų garsių prekės ženklų ir, jeigu norėdavai kažkaip originaliau atrodyti, tai turėdavai nori nenori puoštis savo rankų drabužiais ir papuošalais. Buvo metas, kai vaikštinėjau apsimezgusi nuo galvos iki kojų. Mezgiau, nėriau vašeliu, siuvinėjau. O tai, kas jau yra buvę tavo gyvenime - arčiausiai širdies. Vos kažką naujo pamatau, grįžusi namo noriu išbandyti. Bet vos pradedu tai daryti, užgriūna darbai, kelionės, rūpesčiai ir atidedu savo rankdarbį. Esu ne visai nebaigtų darbų karalienė, o tokia vilčių karalienė. Labai tikiuosi, kad kada nors, kai iš tiesų turėsiu laiko, išmoksiu tų technikų, kurių trokštu. O jų yra mažiausiai 10. Neseniai viešėjau Prancūzijoje, mus pakvietė į senjorų klubą ir jie padovanojo savo pieštus paveikslus. Tie tapybos darbai tikrai buvo kokybiški. O nė vienas iš tų žmonių anksčiau nebuvo piešę. Jie pradėjo piešti išėję į užtarnautą poilsį. Taigi manau, kad tereikia tik noro, degančios širdies ir kad Dievas laiko duotų viskam išbandyti.

X-iukė: Ką patartumėte, ko palinkėtumėte būsimoms jaunosioms šeimininkėms?

Dalia: Visų pirma būti ne tokiomis, kaip visos. Kartą teko dalyvauti tokiame aukštuomenės vakarėlyje, kuriame įvyko baisus konfūzas. Dvi moterys, prabangios, žinomos visoje Lietuvoje, besirengiančios tam tikruose butikuose, kuriuose tik vienas ar keli klientai, į tą vakarėlį atvyko apsirengusios lygiai tokiomis pat suknelėmis. Kai jos pirko tas sukneles, joms abiems sakė, kad būsi vienintelė, suknelę atsivežėme iš Italijos ar dar iš kažkur. Abiems buvo sugadinta nuotaika.Ta, kuri gyveno arčiau, sėdo į taksi, parlėkė namo, persirengė, atvažiavo pavėlavusi ir tik šitaip tas konfūzas buvo išspręstas. Mes nė viena nenorime būti kaip klonuotos lėlės. Kad taip neatsitiktų turime į kiekvieną daiktą įdėti savo širdies. Nesvarbu, net jeigu tu dar šiandien ir nemoki megzti ar kitokių rankdarbių, gali kūrybiškai pritaikyti prie savęs nusipirktą daiktą ar drabužį. Nieko nėra baisiau už vienodybę. Mes kiekviena esame unikali tuo, ką turime: tiktai tokias akis, tiktai tokią šypseną, tiktai tokią figūrą ir leisti, kad jinai būtų tokia kaip visų- per didelė prabanga. Taigi visoms jaunoms panelėms, nors šiandien dar ir negalvojančioms apie šeimininkavimą, bet vis tiek ateity neišvengiamai su to susidursiančioms, linkiu būti savimi visur. Nevalgyti to, ką gamina visi, o valgyti savo pagamintą valgį. Ir nesirengti, kaip visi, būti kitokiomis. Ir tada malonu ir miela bus ir puoštis, ir gaminti valgį, ir pirkti puodus, ir ieškoti drabužių. Na, žodžiu, nebūkite akropolio mergaitėmis.

X-iukė: Ačiū, stengsimės pasinaudoti Jūsų patarimais.