Alizavos pagrindinės mokyklos laikraštukas
Šratinukas
Mimų kaimas - tai tokia stebuklinga vieta, kurioje kasdien nutinka kas nors neįprasto. Už kiekvieno kampo slypi burtai, paslaptys ir netikėtumai. Jei čia netyčia užklysta koks pašalietis, jis nesiliauja stebėtis, iš kur tokiame mažyčiame kaimelyje šitiek keistenybių. Pavyzdžiui, skalbiniai džiaustomi ne ant virvių, bet ant tvorų, blynai kepami ne keptuvėje, bet puode, o besmegeniai statomi ant stogo! Tačiau pats neįprasčiausias dalykas Mimų kaime yra Kalėdos. Dar nė vienais metais jos nebuvo ramios - tai kaimo burtininkas netyčia iššaukė pūgą, kuri užpustė visą kaimą, tai Kalėdų Senelis pasiklydo ir neaplankė kaimo vaikučių... O pernai kažkur prapuolė visi kalendoriai ir laikrodžiai, tad niekas negalėjo pasakyti, kada tiksliai ateis Kalėdos ir teko jas atšvęsti pavasarį. Kad ir kaip visi stengėsi išvengti šių problemų, vis vien atsirasdavo kas nors, kas sugadindavo šventę.
MIMŲ KAIMO KALĖDOS
Šiemet prieš Kalėdas viskas klostėsi įtartinai sklandžiai. Keistutė ir Tuštutė kaip visuomet sėdėjo ant kelmelio ir tyliai svajojo. Jų svajonės buvo paprastos , bet labai gražios.
Tuštutės galvoje sukosi mintys apie kvapnius Kalėdinius meduoliukus ir traškius kūčiukus, o Keistutė svajojo, kaip ji laukia ant eiklaus žirgo atjojančio dailaus karalaičio.
Mįsliukė taip pat užsiėmė sau įprasta veikla. Ji suko galvą apsvarstydama pačius įvairiausius klausimus, kaip antai, kas atsirado anksčiau: višta ar kiaušinis? Šitaip galvodama ji galėjo nemiegoti ištisas paras, o kartais net savaites!
Rimtutė irgi buvo rimta. Jos mintys ir jausmai tūnojo giliai joje, o veidas atrodė tarsi neperprantama kaukė. Didžiausia jos gyvenimo vertybė buvo kuklumas bei santūrumas.
Pleputė ir Klausutė dalinosi kaimo naujienomis. Tiesą sakant, tai Pleputė plepėjo, o Klausutė klausėsi. Dėl to jos ir sutarė gerai, nes puikiai viena kitą papildė.
Stebutė kaip visada buvo nustebusi. Jai nuostabą kėlė net tokie kasdieniai dalykai kaip duonos valgymas su sviestu ar diržo vėrimas į kelnes.
Tačiau Išdaigutė, kuri nuolatos krėsdavo pačius smagiausius pokštus, buvo pasikeitusi. Dabar ji sėdėjo kamputy susigūžusi ir nusiminusi. Jos širdelėje buvo prisikaupę tiek liūdesio, kad pamažu jis ėmė virsti pykčiu. Tai nežadėjo nieko gero. Iš piktos Išdaigutės galima tikėtis tik vieno – piktų išdaigų...
Išdaigutė buvo talentinga išdaigininkė, tad netruko įgyvendinti savo sumanymą. Ji sugebėjo užtemdyti visą Mimų kaimą, išnešti šviesą iš kiekvieno gyventojo namų.
Ji nutarė tamsą iš savo širdies paskleisti po visą kaimą. „Atimsiu iš jų šviesą! O kai bus tamsu, visi užmigs ir pramiegos Kalėdas!“, - galvojo ji.
Kaime kilo baisiausias sujudimas. Net Keistutė su Tuštute atitrūko nuo savo svajų, kai atlėkusi Pleputė papasakojo, kas nutiko. Tačiau visą sumaištį greitai užgožė tamsa. Išdaigutė buvo teisi: kaimo gyventojai vos sutemus pasinėrė į gilų miegą.
Tikriausiai visi ir būtų pramiegoję Kalėdas, jei ne Gerutė, kuri kaip tik tą dieną grįžo iš miesto į kaimą, kad kartu su šeima pasidžiaugtų šventėmis. Tamsa kaime ją nustebino, tad patraukė link vienintelio šviesos žiburėlio – Išdaigutės namų.
Iš pradžių piktoji išdaigininkė nenorėjo jos įsileisti, bet Gerutė todėl ir buvo vadinama Gerute, kad jos gerumui nesugebėjo atsispirti nei vienas. Gerutė padovanojo Išdaigutei šiek tiek meilės iš savo širdies ir išgydė liūdesio ligą. Išdaigutė tuojau pat susivokė, kokią šunybę iškrėtė ir grąžino visiems šviesą.
Kai prašvito, buvo kaip tik Kalėdų rytas. Išdaigutė nuoširdžiai atsiprašė viso kaimo. Gyventojai ilgai nelaikė pykčio ir tuojau jai atleido. Daugiau Mimų kaimui Kalėdų niekas nesutrukdė.
Džiaugsmingų Šv. Kalėdų!
Laimingų Naujųjų metų!