Mūsų mokiniai dalyvavo Lietuvos LIONS  klubų asociacijos ir Lietuvos bibliotekininkų draugijos organizuotame konkurse „Skaitymas: sėkmė ir džiaugsmas“.

 

 

Mokiniai skaitė knygas ir rašė jų recenzijas. Tarp dvylikos konkurso prizininkų net trys – iš Kupiškio rajono

Alizavos pagrindinės mokyklos! Tai Rusnė Baliūnaitė,

Elada Paslauskaitė ir Dalė Miknevičiūtė.
 

Lapkričio mėnesį Panevėžyje, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje,  bus rengiama konferencija „Socialiai atsakingas verslas Lietuvos vaikų ateičiai“, kurios metu bus įteiktos dovanos konkurso nugalėtojams bei prizininkams, jų lauks ir spektaklis Juozo Miltinio dramos teatre.

 

 

 

Rusnės Baliūnaitės recenzija  

(Andreas H.Schmachtl „Jeronimas Varlė. Pasaulis to laukė“)
 

 

Labai žalia ir linksma

 

                     

Žalias viršelis su žaliu varliuku, žalios raidės su žaliais, dėlionę primenančiais piešinėliais.  Greitai verčiant knygos lapus kampe linksmai šokinėja žalias varliukas. Ši knyga mane  nukėlė į vasarą.

Pagrindinis Andreas H.Schmachtl knygutės „Jeronimas Varlė. Pasaulis to laukė“ veikėjas yra Jeronimas Varlė. Tai smalsus tyrinėtojas ir atkaklus meistras. Kiekvieną dieną varliukas sprendžia įvairias savo ir kaimynų gyvenimo bėdas. Jis nesėdi nė minutės. Pabaigia vieną mokslo šedevrą ir iš karto imasi naujo.

                     

 Andres H.Schmachtl -  garsus vokiečių vaikų rašytojas ir dailininkas. Jis rašo istorijas apie mažus gyvūnėlius, kuriuos myli ir nori saugoti. Aš taip pat labai myliu visus mažus pievų gyventojus.  Jeronimas Varlė panašus į mane, nes nuolat ką nors tyrinėja, domisi aplink esančiais daiktais, bando juos perdirbti. Man įstrigo jo žodžiai: „Mąstyk, varle, mąstyk.“ Pasakęs šiuos žodžius meistras visada ką nors gero sugalvoja. Pamaniau, kad šitaip sau pasakyti galėtume ir mes, vaikai, kai reikia atlikti vieną ar kitą mokytojos užduotį.

                     

Knygą labai smagu skaityti. Kai kurie žodžiai paryškinti žaliau. Iš karto supranti, kad tai svarbiausi žodžiai, juos įsidėmi. Kiekvienas Jeronimo Varlės mokslinis tyrinėjimas labai juokingas. Ne visada jam pasiseka. Bandydamas paleisti hidraulinį atvirukomatą pats atsiduria eglės viršūnėje. Varliuko išradimai – fantastiški. Pusiau automatinis individualus vėsinamasis purkštuvas, telefonas iš skardinių, krunės kremas, greitaeigis ormobilis. Įdomiai jis perdirba savo cinkuotą vonią ir pritaiko plaukioti buožgalviukams.

                     

Nepatiko, kad žmonės pykdavo dėl Jeronimo išradimų: „Mano sode dar niekad nebuvo kurmių! Dėl visko ir vėl kalta ta varlė.“ Jeronimas Varlė, pelytė Emė, jos vaikai Graužiniukai - maži padarėliai. Nereikia norėti, kad jie viską padarytų labai gerai. Labai apsidžiaugiau, kai perskaičiau, kad už visus nuopelnus Jeronimas Varlė buvo paskirtas Karališkosios žinijos draugijos garbės nariu: „Garbė tam, kas garbės nusipelno“.

                      

Jeronimo Varlės ir jo draugų linksmi nuotykiai priverčia  susimąstyti, kad reikia mylėti gamtą. Nešiukšlinti aplinkos. Nedeginti pievų. Rūpintis mažaisiais savo draugais. Būtinai šią knygutę pasiūlysiu savo draugėms, o pati skaitysiu kitą šio autoriaus knygą - „Tilda Kruopelytė. Draugai iš erškėtrožių tako“.

 

 

 

Elados Paslauskaitės recenzija

(Justinas Marcinkevičius „Laukinė kriaušė“)

 

Vaikystės knyga

 

Parsinešiau iš mokyklos bibliotekos labai nutrintą, smarkiai suklijuotą knygutę su spygliuotu ežiu ant viršelio. Atsiverčiau ir pradėjau skaityti:

 

Ei, tai vija

Pinavija,-

Visą dieną

Grybais lyja.

 

Skaityti buvo taip lengva ir smagu, kad net nenorėjau atsitraukti nuo šios knygutės. Parodžiau mamytei. Ji pasakė, kad ši knyga buvo pati mylimiausia jos vaikystėje. Mamytė pradėjo garsiai skaityti pasaką apie didelį ir storą vabalų valdovą vorą. Išgirdęs  gražią pasaką atbėgo broliukas Matukas, priėjo tėvelis. Jis pasakė, kad irgi gerai žino šią knygą. Mamytė ir tėvelis pasikeisdami mums skaitė eilėraštį po eilėraščio, o mes su broliuku klausėmės. Paskui aš paklausiau mamytės, kas yra tas Justinas Marcinkevičius. Ji man papasakojo, kad tai labai garsus mūsų šalies poetas, rašytojas. Parašęs daug nuostabių eiliuotų kūrinių apie Lietuvą, jos istoriją.

               

Gražiausi Justino Marcinkevičiaus kūriniai vaikams sudėti į knygą „Laukinė kriaušė“. Čia yra eiliuotos pasakos „Grybų karas“, „Voro vestuvės“, „Greitoji pagalba“, „Laukinė kriaušė“, daug smagių linksmų eilėraštukų apie gamtą. Jie labai skambūs, išraiškingi, lengva skaityti:

 

Nyko, sunyko

Gandras po ligos-

Afrikon išvyko

Gydyti slogos.

               

Man labiausiai patiko pasaka apie vorą „Voro vestuvės“. Tai labai linksma ir juokinga pasaka. Joje pavaizduotas voras įspūdingas. Jis drąsus, nepasiduoda ir tiki tuo, kas neįmanoma. Dar ši pasaka pamoko, kad negalima būti savanaudžiu, negalima pasisavinti to, kas priklauso visiems. Dabar žinau, jei laukuose yra daug voratinklių, čia darbuojasi ponas voras, kuris bando pagauti saulytę.

                     

Aš labai dėkinga poetui Justinui Marcinkevičiui už knygutę, kuri subūrė visą mūsų šeimą. Buvo taip jauku ir gera. To neužmiršiu.

 

 

 

Dalės Miknevičiūtės recenzija

(Kazys Saja „Čia kažkas yra“)

 

Vienatvė ir... viltis

 

Pirmasis įspūdis. Nestora, vos 96 puslapių knyga. Kazio Sajos

„Čia kažkas yra“ – mažas romanas nebe mažam skaitytojui ir dar šis tas. Taip rašoma ant įdomiai iliustruoto viršelio. Pavadinimas suintriguoja, kas tas „kažkas“, kuris čia yra. Anotacijoje teigiama, kad su šia knyga  rašytojas K. Saja atsisveikina su jaunaisiais skaitytojais, norėdamas palikti jiems paslapties pojūtį, kuris neleidžia užgesti mūsų vilčiai. Nejaugi išties atsisveikinimas?..

Bet, anot paties rašytojo, „nieko bloga, jei dar turėdamas blaivią galvą gali per kokią gražią novelę, per kokį nors pasakojimą tai padaryti“.

 

Pasakojimas. „Bartas atsibudo keistoj palatoj, kur dūzgė, pipsėjo, aikčiojo kažkokie aparatai. Į nosį jam buvo įstatyti vamzdeliai, kairės rankos ir abiejų kojų jis net negalėjo pajudinti. Visame kūne pajuto skausmą. Dešiniąja ranka užčiuopė savo sutvarstytą galvą, bet jos negalėjo pasukioti – trukdė ant kaklo uždėtas kietas, barškantis įtvaras.

                     

„Mane tikriausiai yra pasigrobę kokie nors ateiviai“, - pamanė jis ir stengės prisiminti, kada ir kaip tai atsitiko.“ O atsitiko baisi nelaimė – autoavarijoje sužalotas Bartas atgavo sąmonę ne kosminiame erdvėlaivyje, bet ligoninėje, reanimacijos palatoje. Ir tik paskui sužinos, kad šios katastrofos metu jis nukentėjo mažiausiai – kartu su juo važiavę patėvis ir motina žuvo. Trylikametis berniukas liko vienas, nepaliaujamai slegiamas kaltės dėl įvykusios tragedijos ir apsuptas sukčių bei išnaudotojų, kurie užuot pagailėję našlaičio gviešiasi naudos sau. Bet vis dar liko viltis surasti tikrąjį tėvą. Tik kaip tai padaryti, jei beveik visiškai jo nepažįsti?

 

Veikėjai. Knygoje ryškesni vyriški veikėjų paveikslai. Barto palatos draugai – šmaikštusis optimistas Lukas ir niektauza Arnoldas. Agresyvus ir šiurkštus patėvis Tadas Bernaponis, jo darbdavys Pranas Šerepka. Moterys čia truputį nublanksta. Iniciatyvos imasi tik Šerepkos buvusi žmona (apie ją informacijos beveik nėra, ji veikia per kitus asmenis) ir dukra, gražuolė Rusnė, vienu bučiniu sugebanti išgydyti sužeistą Barto sielą.

 

Problemos. Romanas išryškina šiandieninio gyvenimo problemas: smurtą šeimoje (Barto patėvis, per vestuves užtikrinęs niekada nei pirštu nepaliesti savo žmonos, to ir nepadaro, bet kaip mušimo įrankį panaudoja tai triušiuką, tai katiną...), sukčiavimą (Šerepkos ir jo buvusios žmonos rezgamos intrigos neatsižvelgiant į Barto interesus), apgavystes (pasirodo, net Rusnės bučinys buvo suvaidintas!).

                     

Nors kūrinio tema skaudi ir liūdna, pasakojime daug kurioziškų atvejų. Rodos, pačios paprasčiausios vaikiškos išdaigos gali kardinaliai pakeisti gyvenimą. Prikakoti guminiai patėvio batai atneša didžiulę katastrofą, o kvailiojimas su rimtais parašais išgelbėja visą Barto palikimą. Taip pat gausu linksmų ir vaizdingų frazių: „O tu sau gulėk, bezdėk ir nesikišk!“, „Daktarai nušniojo abi mano kojas... Iki šiol buvau šiek tiek per ilgas, dabar gal būsiu kaip tau per trumpas. Tau teks priprasti.“

 

Antrasis įspūdis. Iš pradžių pasakojimas žavi sklandumu, lengvu žodžių liejimu. Verčiant lapus akys vis sustoja ties Giedriaus Jonaičio ir Agniaus Tarabildos iliustracijomis, atspindinčiomis gilesnę teksto mintį ir verčiančiomis susimąstyti. Ir tik po to, kai perskaitai viską, pastebi ir aiškiai suvoki vertybes: šeimą, draugystę, meilę, pasitikėjimą... Tai knyga iš GYVENIMO – atspindinti tokią realybę, kokia ji yra.

                     

Šiame romane, kaip ir kituose K. Sajos kūriniuose („Klumpės“, „Kurio nieks nemylėjo“...), jaučiamas paprastumas ir humaniškumas, tvirtas ryšys tarp pagrindinio knygos veikėjo ir paties autoriaus. Pats rašytojas teigia, „beveik visos mano knygos vaikams yra apie nelaimingą vaiką, kurio niekas nemylėjo, apie vaiką, kuris turi įveikti begales sunkumų, ir jis tampa šaunus, jeigu juos įveikia. Mano herojų gyvenimas nėra lengvas.“ Nelengvas, kaip ir paties autoriaus vaikystė. Tai byloja ir knygos pabaigoje išspausdinta atsisveikinimo kalba „Plunksna“, aprėpianti visą rašytojo, dar vaiko, gyvenimą: nuo tamsaus Dėdinos prieškambario ir džiovos iki pirmosios rašalo perteklių sulaikančios plunksnos ir molinio gaidelio, kuriuo galima linksmai pašvilpauti.

                     

Ar verta?.. Užversdama paskutinį puslapį susimąstau. Knyga „Čia kažkas yra“ pateko į 2010-ųjų Metų knygos penketuką, tai paskutinis Kazio Sajos, tikro lietuviško žodžio meistro, kūrinys skirtas jaunajai kartai. Be to, čia TIKRAI kažkas yra! Kažkas, kad jaunasis skaitytojas pasijaučia subrendęs, perkopęs iš nerūpestingos vaikystės į rimtą ir sudėtingą suaugusiųjų PASAULĮ. Galų gale tai tiesiog įdomus romanas, neilgas, neatimantis daug laiko skaitymui – nieko neprarasite, o pasiimsite gana daug. Kiek priežasčių perskaityti!.. Ypač, jei patinka nebanalios, intriguojančios, gyvenimiškos istorijos.